Nebijokime išsakyti savo poreikių

Nori, kad vaikinas pagaliau pasikviestų tave vakarienės? Nori pabūti viena? Argi sunku to paprašyti? Kodėl mes vis dėlto neišsakome savo poreikių? Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kad žinoti, ko nori, ir diplomatiškai tai išsakyti nėra jau taip sunku.

Kodėl nesakome to, ko norime

Kai kuriems žmonėms nejauku išreikšti savo poreikius, nes jie įsivaizduoja, jog pasirodys pernelyg reiklūs ar kontroliuojantys (“O kas bus, jei paprašysiu to, ko noriu, ir pasirodysiu jam tikra ragana?”) Bet savo poreikių išreiškimas gali suteikti aiškumo. Viskas priklauso nuo ketinimų. Ar prašote taip, kad būtumėte suprasta? O gal prašote su paslėptu grasinimu, kad jei jis nepadarys to, ko norite, bus blogai? Prašymas atskleidžiant save parodo meilę bei norą bendrauti ir būti suprastam. Prašymas reikalaujant yra agresyvus ir kelia baimę bei parodo norą kontroliuoti.

Tačiau net jei tinkamai išsakote savo norus, įmanoma, kad partneris pasijus kontroliuojamas – net jei jūsų ketinimai būtų visiškai priešingi.

Neturėčiau prašyti

Dauguma moterų vengia prašyti, nes tiki, kad “jei jis tikrai mane mylėtų, žinotų, kas man patinka”. Jos tiki, kad kitas žmogus turi žinoti, ko jos nori, ir daryti tai be jokių prašymų. Tokioms moterims prašymas yra tarsi pripažinimas, kad kitam žmogui jos nelabai rūpi. Jos mano: “Jei turiu to prašyti, tai esu mažiau vertinga” arba “Jei jis nuoširdžiai norėtų man įtikti, padarytų tai be mano prašymų”.

Toks požiūris – dar vienas būdas išvengti rizikos. Jei taip elgiatės, neturite galimybės dažnai išgirsti “ne”. Bėda ta, kad naudojant šią apsisaugojimo strategiją, prarandate galimybę kurti tą pasitikėjimą, kuris kyla prašant kažko kito žmogaus ir nežinant, ką jis atsakys. Mes niekuomet nežinome, kaip kitas žmogus sureaguos į mūsų prašymą, todėl prašymas visuomet susijęs su tam tikra rizika. Bet jei žmogui tikrai rūpite – tai protinga rizika. Išgyvensite net tada, kai išgirsite “ne”, ir bet kokiu atveju sustiprinsite save ir išsivaduosite iš pasenusio požiūrio, kad esate trapi.

Norų tipai

Yra keli norų tipai – noras bendrauti ar gauti dėmesio, poreikis erdvei ir galimybei nebendrauti, apčiuopiamos pagalbos prašymas (tarkim, rengiant projektą), ir prašymas nepadėti (“Tik noriu, kad išklausytum”). Taip pat svarbu pasakyti ir “Aš noriu erdvės sau” (nebendravimo), ir “Aš noriu laiko” (bendravimo). Labai svarbus prašymas – “Aš nenoriu į tai atsakyti dabar”. Dažnai tai atsakas į partnerio norus gauti informaciją ar dėmesį. Suteikite sau galimybę paprašyti daugiau laiko, tarkim: “Nesu pasirengusi dabar atsakyti į šį klausimą ar reaguoti į tą norą. Man reikia daugiau laiko pagalvoti.”

Kadangi paprastai į poroje būna žmonės, iš kurių vienam reikia daug bendravimo, o kitam – daug erdvės, protinga būtų suprasti, kad abiejų tipų poreikiai yra pagrįsti. Žmogus, kuriam reikia erdvės, turi tai pasakyti taip pat, kaip ir žmogus, kuriam reikia bendravimo. Kitaip santykiai bus vienpusiai – lyg tik vienas iš poros turėtų savo poreikių.

Tu man – aš tau

Atsakant į prašymus, galima sakyti taip, ne, galbūt, ne dabar arba padarysiu tai tau, jei padarysi tai man.

Svarbu suteikti sau galimybę patenkinti kažkieno norus, jei bus patenkinti jūsų (jei tai svarbus poreikis). Pavyzdžiui, jei partneris prašo pasikalbėti apie neseniai kilusį ginčą, o jūs nenorite to daryti, galite atsakyti: “Suprantu, ko tu nori. Bet aš labai noriu miego. Pakalbėkime apie tai dabar, jei mūsų pokalbis netruks ilgiau nei dvidešimt minučių.” Kartais atsakas būna sąlygiškas taip, arba: “Suteiksiu tau tai, ko nori, jei tu suteiksi man tai, ko noriu aš”. Kai kurie žmonės to nemėgsta. Jiems tai pernelyg panašu į verslo santykius, tam tikrą sandorį, bet tokiems susitarimams vietos turi būti bet kokiuose brandžiuose santykiuose. Kartais, besistengdami patenkinti kito žmogaus poreikį, turime pasirūpinti savimi – paprašyti, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *