Nepasitenkinimas partneriu

Užkrovus atsakomybę už savo „nepasitenkinimą” bet kam, tik ne sau patiems, rizikuojame visą gyvenimą ieškoti idealaus partnerio, konfliktuoti ir aiškintis santykius. Problema čia ta, kad neįmanoma pasiekti visiško vidinio pasitenkinimo, ieškant jo išorėje, o ne savyje.

Ir vyrai, ir moterys mūsų laikais labai lengvai kaitalioja partnerius. Visuomenė laiko tai normaliu reiškiniu, mokslas tą reiškinį moksliškai pagrindžia. Kiekvienas renkasi savo elgesio šeimoje modelį. Tą, kuris, šio žmogaus nuomone, yra teisingas.

Psichologijoje yra tokia sąvoka, kaip šeimos elgesio modelis, perduodamas giminėje iš kartos į kartą. Bet juk anksčiau irgi būta karų, katastrofų, didelio mirtingumo, dėl ko atsirasdavo daug nepilnų šeimų, tačiau būtent mūsų laikais „nepasitenkinimo partneriu” tema tapo ypatingai aktuali. Galbūt problema slypi visai ne šeimoje, o pačioje sąvokoje „pasitenkinimas”?

Problemų pakanka bet kokiai šeimai, bet kokiems santykiams. Moterys dažniau ieško sprendimų šeimos viduje, vyrai – socialinėje erdvėje. Kodėl? Todėl, kad mes skirtingi. Moteris – plieninė savo viduje ir bejėgė išorėje. Vyras – apsišarvavęs plieniniais riterio šarvais iš išorės, o tie šarvai slepia vidinį bejėgiškumą.

Ir vyras, ir moteris santykių pradžioje maksimaliai atskleidžia vienas kitam tą savo dalį, kurią priimta laikyti pažeidžiama ir bejėgiška. To reikia, norint pradėti bendrauti visiškai naujame lygmenyje. Iš tikrųjų vyras visada ieško moteryje būtent to „plieninio stuburo”, o moteris vyriškyje ieško „plieninių riterio šarvų”. Yra būtent taip, ir nesvarbu, ką jie ten aiškina kitiems ar kaip aršiai neigia šią tiesą.

Moteris siūlo vyrui vidinę atramą, vyras siūlo savo moteriai išorinį socialinį saugumą. Taip sutvarkė gamta. Toks idealus poros sąveikavimo modelis.

Gaila, bet mūsų kultūra vis labiau ir labiau tolsta nuo idealo, vietoje jo pateikdama įvairius surogatus. Ir štai mes jau stebime gausybę geležinių moterų ir ne ką mažesnį skaičių minkštakūnių vyriškių.

Susipažindami, mūsų protėviai tradiciškai demonstruodavo vienas kitam savo stipriuosius bruožus: moteris – vidinę jėgą (patikima namų židinio saugotoja), o vyras – išorinę jėgą (fizinis ir socialinis patikimumas). Ir tik po to būdavo sudaroma sąjunga, kurią užtvirtindavo seksualinis artumas.

Šiuolaikinėje kultūroje, kur viskas lekia pašėlusiu greičiu, iki savo stipriųjų bruožų demonstracijos dažniausiai netgi neprieinama. Susipažino, pasiskundė vienas kitam vienatve, savo „buvusių” netobulumu ir surado bendrą kalbą – nepasitenkinimo kalbą. Abu šventai tiki, kad kažkur pasaulyje gyvena jų „antra puselė”, kurią jie būtinai kada nors sutiks ir kuri neišvengiamai juos „patenkins”.

Pasitenkinimas – tai vidinė psichologinė ir fizinė būsena, kurią jaučia žmogus, gavęs aukštą įvertinimą už sėkmingai išspręstą gyvenimišką uždavinį. Moteris sukurta būti moterimi. Vyras sukurtas būti vyru. Tokie yra jų gyvenimo uždaviniai. Uždavinių pakeitimas, bandymai spręsti svetimus uždavinius baigsis klaidomis, „blogais pažymiais”, vadinasi – nepasitenkinimo jausmu. Tai visiškai nereiškia, kad moters likimas – išimtinai buitis, o vyro likimas – išimtinai „medžioklė”. Kalba eina ne apie funkcijų vykdymą, o apie atsakomybę.

Moters atsakomybė: bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis užtikrinti šeimai vidinę atramą. Vyro atsakomybė: bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis užtikrinti šeimai išorinį saugumą. Jeigu tėvai ir visuomenė dėl kokių nors priežasčių neiškėlė mums šių atsakingų uždavinių, anksčiau ar vėliau, švelnia ar žiauria forma tuos uždavinius mums iškels pats gyvenimas.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *