Nepatogūs žmonės – kodėl mes stengiamės pakeisti aplinkinius

Netinkamai atrodai, netinkamai elgiesi, „ne tos“ mintys, „ne tie“ veiksmai… Regis, vienas iš populiariausių žmonių užsiėmimų yra įvairūs bandymai perdaryti kitus. Ginčijamės, įtikinėjame, įrodinėjame, verčiame, maldaujame. Dažniausiai šios sunkios pastangos lieka bergždžios, bet mes tęsiame savo darbą.

Bene aktyviausiai stengiamės paveikti ir nukreipti į „teisingą kelią“ savo artimuosius – vyrus, žmonas, vaikus, tėvus, brolius, seseris, draugus, tačiau užkliūna ir kiti, su kuriais mes susiduriame. Jeigu tą energiją, kurią išeikvojame kitų perdirbimui, galėtume panaudoti labiau įgyvendinamiems tikslams, koks puikus gyvenimas galėtų būti! Kodėl mes vėl ir vėl imamės šio beprasmiško Sizifo darbo?

Priežasčių galima būtų išvardyti daug, bet tikriausiai jų pagrindą sudaro vienas bendras kamienas, iš kurio išsišakoja įvairūs atsakymai į klausimą: „Kodėl mes taip elgiamės?“ Anot rusų psichoterapeuto Iljos Latypovo, mes trokštame nepavojingo, saugaus, jaukaus pasaulio, sukurto mums, mūsų reikmėms.

Nepavojingas pasaulis – tai patogus pasaulis, ir ne veltui, kai mes sakome kam nors, kad jis – geras žmogus, labai dažnai turime omeny, kad jis – patogus žmogus. Patogus bus tas, kuris bent mums netrukdo – taip pat ir savo poreikiais bei ypatybėmis, kurios kirstųsi su mūsų poreikiais.

Dauguma porų patenka į šiuos spąstus jau per pirmuosius pasimatymus: vyras ir moteris stengiasi būti maksimaliai patogūs vienas kitam, skriausdami save. Paskui keičia taktiką ir jau stengiasi nebe patys būti patogūs, o priversti partnerį tapti tokiu.

Taigi, nepavojingo ir patogaus pasaulio ilgesys būdingas visiems, o supratimas apie tokį pasaulį kiekvieno yra skirtingas. Vienam saugu ir jauku gyventi ten, kur visi mąsto vienodai „teisingai“. O teisingai – taip, kaip sakydavo mama. Tada jis stengiasi pakeisti aplinkinius tam, kad padarytų pasaulį geru mamai ir tokiu būdu pelnyti jos meilę. Kitas stengiasi paveikti aplinkinius iš tariamo rūpesčio jais (Jeigu neužsiimsi sportu, nemesi rūkyti, tai tau bus blogai!“).

Kito žmogaus mes nesuvokiame kaip kitokio pasaulio – jis turi būti mūsų pasaulio tąsa, pasaulio, kurį stengiamės padaryti jaukiu, patogiu ir saugiu sau.

Jeigu labiau įsigilintume į šiuos deklaruojamus tikslus, gali paaiškėti, kad taip elgtis mus verčia baimė, pavyzdžiui, prarasti artimą žmogų , netekti meilės, palankumo, likti vienam arba gėda („Ką pamanys apie mane kiti, kai pamatys mano vaiką taip elgiantis?“)

Kiekvieną kartą, kai duodame neprašytus patarimus, stengiamės priversti kitą padaryti tai, kas, mūsų manymu, jam reikalinga, ar kaip nors kitaip bandome perdaryti kitą, mes kovojame už savo pasaulio – tik savo pasaulio – išsaugojimą ir įtvirtinimą. Tačiau svetimos visatos nepaklūsta mūsų taisyklėms, jos turi savų dėsnių. Vienintelė visata, kuri galėtų pasikeisti mūsų veikiama – tik sava. Su svetimomis reikia tartis.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *