Kartais susiklosto situacija, kai mes dėl kažkokių priežasčių nusprendžiame „išgelbėti” „nelaimingą” žmogų. Sąlyginai išgelbėti ir sąlyginai nelaimingą, savaime aišku.
Jūs susipažinote su vaikinu, o jį neseniai metė mergina, širdis sudaužyta. Ir pirmyn pilnu tempu jį gydyti! Ar merginai kas nors širdį sužeidė, o jūs jau lekiate su sirenomis gaisro gesinti. Nenoriu švaistytis patarimais, tiesiog paklausykite, ką jums pasakysiu.
Sveiki santykiai prasideda nuo dviejų sveikų žmonių.
Ir tai – geležinė taisyklė.
Iš pradžių išsigydyti kiekvienas turi pats. Galima žmogui kažkiek padėti, tačiau neverta skubėti iki to laiko, kol žmogus pats neišsiaiškino savo reikalų.
Sveika asmenybė – tai normalus, adekvatus žmogus, kuris žino savo privalumus ir jų nemenkina (viskas gerai su saviverte), tačiau lygiai taip pat sąžiningai mato ir savo trūkumus. Visi turime silpnų ir stiprių pusių, taip surėdė gamta. Tobulų žmonių nebūna, o tobulų neurotikų – nors vežimu vežk.
Sveika asmenybė suvokia savo poreikius, moka kalbėti apie savo jausmus, reikšti emocijas, konstruktyviai sprendžia problemas santykiuose (o jų visada atsiranda, problemos – neatskiriama kiekvienos augančios ir tobulėjančios asmenybės gyvenimo dalis), moka mylėti, o svarbiausia – sveika asmenybė prisiima atsakomybę už savo laimę santykiuose. Jaučiate skirtumą? Ne tave turi kažkas padaryti laimingu. Tau niekas nieko neprivalo.
Ne visi, suprantama, esame tokie sąmoningi. Pasirinkite sau porą, atitinkančią jūsų brandumo laipsnį. Bent jau pasistenkite. Tai labai svarbu.
Kai supranti, kad gerokai išaugai, pradedi itin aštriai jausti atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, už kiekvieną atliktą veiksmą. Tam tikrame vystymosi etape jau nebėra sudėtinga padaryti taip, kad kitas žmogus tave pamiltų – tai labai lengva, bet tu niekada to nedarai. Čia kaip sporte. Kuo aukštesnis tavo lygis, tuo daugiau atsakomybės už veiksmus, ypač jei tie veiksmai liečia su sportu nesusijusius žmones. Jeigu profesionalus karatistas smogs normaliam žmogui, po šio veiksmo seks bausmė (ne visada, žinoma, bet mintis, manau, suprantama).
Jei visą laiką kažką gelbėjate, visą laiką kažką aukojate, gyvenate vardan kažko – sustokite minutėlei. Išsiaiškinkite savyje, paanalizuokite buvusius santykius, vaikystę, santykius su tėvais. Galbūt jūs užsiciklinote ties kažkokiu nuolat besikartojančiu scenarijumi?
Visus mus džiugina, kai kažkas jaučia mūsų atžvilgiu teigiamas emocijas. Tačiau pasižiūrėkite, koks algoritmas, jei vienas iš dviejų žmonių yra šiek tiek brandesnis.
Pavyzdžiui, jūs esate brandus žmogus, ir iš esmės kito žmogaus buvimas šalia neįtakoja, kaip jaučiatės – laimingu ar nelaimingu. Žinoma, mylimas žmogus greta – tai didelė laimė, tačiau tai greičiau papildoma laimė greta jūsų pačių nuosavos laimės. Jei žmogus išeis, jūs vis tiek jausitės laimingas ir ramiai susitaikysite su jo sprendimu. Paliūdėsite, savaime aišku, tačiau gyvenimas nesugrius. Jeigu tas kitas žmogus irgi brandus, tai jūs ir pradėsite santykius sąmoningai, ir užbaigsite, jeigu jau taip viskas susiklostė, sąmoningai. O jeigu antrasis žmogus ne visai brandus, susiklosto visiškai kita situacija.
Iš pradžių jis/ji susižavėję jūsų brandumu, tačiau palaipsniui susiformuoja stipri priklausomybė. Lyg ir nieko baisaus, visi taip gyvena, netgi malonu girdėti visus tuos „gyventi be tavęs negaliu”, „be tavęs numirčiau” ir panašiai, tačiau ateina momentas, kai pradedi nuo to pavargti. Kitaip sakant, žmogui gyvenimo centru tampa ne jis pats, ne jo gyvenimas, jo gyvenimo prasme tampi tu. Ir jeigu staiga nutarsi pasitraukti iš jo gyvenimo, tam žmogui viskas sugrius. Kaip brandus žmogus tu supranti, kad jam sunku, skaudu, tačiau tu nepasiliksi su juo iš gailesčio ar dar kažko.
„Prilimpanti” meilė anksčiau ar vėliau pradeda slėgti brandų žmogų. Taip, žinoma, galima išgelbėti žmogų, galima „auginti”, dažnai būtent taip ir būna – kažkas kažką „augina”. Tačiau žinau iš savo patirties: kol augini kitą, pats trypčioji vienoje vietoje. Žmonės dėl kažkokios priežasties išsivystę nevienodai ir pagal dar vieną mano kol kas nepatvirtintą teoriją, žmonių gyvenimo tikslai visada yra skirtingi. Kažkas žaidžia profesionalų lygoje, kažkas – mėgėjų. Ir čia nėra gerų ar blogų variantų. Tiesiog du žaidėjai iš profesionalios lygos gali pademonstruoti kur kas geresnį žaidimą, geriau vienas kitą motyvuoja ir t.t.
Jeigu dvi asmenybės nelabai brandžios – ne tokia jau bėda. Gaunasi dramatiška istorija, su pergyvenimais, išsiskyrimais, nuoskaudomis ir t.t. Visi mes įveikėme panašų etapą. Tačiau kai jis jau įveiktas, būk atidus kito žmogaus širdžiai. Visada reikia būti atidžiam kito žmogaus širdžiai, tačiau prieš prisiimant atsakomybę už jo laimę, būtina išsiaiškinti su savo paties gyvenimo scenarijais ir traumomis.
Nesiimkite atsakomybės už nelaimingo žmogaus laimę. Tai pasakytina ne tik apie jūsų moterį ar vyriškį, bet ir apie tėvus, brolius, seseris, draugus, senelius ir t.t. Užjauskite, suteikite pagalbą, tačiau netapkite jiems ramentu. Niekas neatliks už kitą jo vidinio darbo. Jūs negalite nugyventi kito žmogaus gyvenimo. Anksčiau ar vėliau tokia istorija tampa nepakeliama našta tam, kuris nusižymėjo sau nerealius tikslus.
