Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?
Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.
Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.
Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.
Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.
Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.
Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.
Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.
Aš noriu pažinti tave be žodžių.
Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.
Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.
Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.
Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.
Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.
Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.
Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.
Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.
Be visų tuščių žodžių.
