Patik man, jeigu pajėgsi

Visiems tenka susidurti su tokiais žmonėmis – tiek realiame, tiek virtualiame pasaulyje. Internete jų ypatingai gausu, kadangi anonimiškumas išjungia bet kokius stabdžius. Pasyvus agresorius matomas iš tolo, jis pajaučiamas iš to lipnaus, bjauraus pojūčio, kurį palieka po savęs. Lyg ir pagyrė, bet jausmas toks, tartum į širdį prispjaudė. Tokie santykiai – tai visada požymis, jog susidūrėte su emocinėmis manipuliacijomis. Kaip jos gali pasireikšti?

Neegzistuoja sąvoka “asmeninės ribos”. Pasyvūs agresoriai išsako savo nuomonę, kai šito jų niekas neprašo. Daro “gera”, o paskui užpyksta, jei to niekas neįvertino. Rodo nepagarbą pašnekovo laikui, reikalaudami sau ypatingo dėmesio. Praktikuoja atakas “iš viršaus” (aš už tave pranašesnis), arba kasasi po jūsų pamatais, nes bendrauti kaip lygus su lygiu nesugeba. Iš pasyvaus agresoriaus galima išgirsti arba kritiką, arba grubų pataikavimą. Tokie žmones nesugeba nuoširdžiai pasidžiaugti, pagirti, kai tas pagyrimas niekuo neįpareigoja ir turėtų suteikti džiaugsmo abiem pusėms. Taip pat jie nesugeba užmegzti konstruktyvaus dialogo, nes nemoka susitarti, o ir tikslo tokio neturi. Jie moka tik gniuždyti arba patys prisitaikyti.

Asmeniškumai. Vienas mėgstamiausių pasyvių agresorių metodų, nes kažką konkretaus apie svarstomą problemą pasakyti jie neturi ko. Jie ateina pas jus ne tam, kad pasikalbėtų apie reikalus ir sužinotų kažką sau naujo. Jiems norisi emociškai įsiūbuoti, o perėjimas prie asmeniškumų – pats patikimiausias būdas. “O štai jeigu jums tai nutiktų – ką tada darytumėte?”, “Jūs man meluojate, iš tikrųjų jums visa tai patinka/nepatinka” ir dar 333 variantai, kaip jūs turėtumėte jaustis šioje situacijoje, jų nuomone… Ir tik pamėginkite paprieštarauti! Jiems iš šalies juk geriau matyti, kas dedasi jūsų viduje…

Jokios logikos. Jie gali patys kabinėtis ir užversti jus savo skundais, kad būtent jūs prie jų kabinėjatės. Gali ištisomis dienomis rašinėti, tvirtindami, kad jūs jiems neįdomūs. Plačiai postringauti, eikvoti jums laiką, o visa tų tiradų prasmė tik viena: “Kodėl jūs manęs nekenčiate?” Štai tokia nesvarbi jiems nuomonė žmogaus, kurį jie patys niekina.

Sąvokų sukeitimas. Pasyvių agresorių pranešimų forma nesutampa su jų turiniu. Forma mandagi, o turinys – absoliučiai chamiškas. Jie gali apkaltinti jus išpuikimu ir reziumuoti: “Atleiskite, dėl Dievo meilės, nepagalvokite nieko blogo, bet aš visgi maniau, kad esate šiek tiek protingesnis”. Jie gali tvirtinti, kad esate jiems svarbūs ir jiems norėtųsi labiau su jumis suartėti ir tuo pat metu prisipažįsta, kad į tai, ką darote ir rašote neįmanoma žiūrėti be didžiulio nusivylimo – taip visa tai nyku ir apgailėtina. Mėgstamas pasyvaus agresoriaus metodas – pateikti savo nuomonę, kaip kažką be galo jums vertingo (juk jie galvoja būtent taip). Jie įsitikinę, kad paliks gilų pėdsaką visiems, su kuo bendrauja.

Infantilios pretenzijos. Pasyvūs agresoriai ypatingai ryškiai pasireiškia, kai laiku išsiaiškinamos jų manipuliacijos ir jiems pasakoma, kad savo nuomonę tegu pasilaiko sau. “Ach jums nepatinka, kai kažkas galvoja kitaip, negu jūs?”, “Nenorite pripažinti tiesos apie save?”, “Jus užgavo į akis pasakyta teisybė?” – stebisi ir piktinasi agresorius. Jei pasyviam agresoriui nurodysime jo vietą, tai baltas ir pūkuotas žmogeliukas akimirksniu pavirsta ugnimi besispjaudančiu slibinu. Kaip mažas vaikas: jeigu Petriukas su manimi draugauja ir dalinasi žaisliukais, jis geras. Jeigu nenori draugauti – kaka Petriukas, blogas. Ir štai tie Petriukai ir Joniukai suaugo, o vaikų darželio lygmens įpročiai niekur nedingo.

Galima iki begalybės spėlioti, kas skatina šiuos žmones taip elgtis: pavydas, nepasitikėjimas savimi, perfekcionizmas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ar didžiulė baimė, tačiau užsiimti kitų žmonių motyvų interpretacija ne mūsų uždavinys. Jie paprasčiausiai atsitrenkė į jus ir užsidirbo guzą. Ir užuot išsiaiškinę, kur tasai guzas, ima kaltinti jus, kad pasipainiojote jiems po kojomis. Kaip trejų metų mažvaikis, kuris trenkėsi į namo kampą ir kaltina jį už tai, kad jis toks negeras ir ne vietoje stovi. Sąveikaudami su jumis, tokie žmonės visada žaidžia kažkokį savo žaidimą, apsimeta jūsų veidrodžiu, kad pelnytų bent lašelį jūsų dėmesio. Bet juk normalūs žmonės nepasikabins namuose kreivo ar suskilusio veidrodžio, tiesa? Dėl to atidžiai rinkitės, kur atsispindėsite.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *