Patys silpniausi žmonės yra tie, kurie atrodo stipriausi

„Būkite malonūs kitiems. Juk kiekvienas sutiktas žmogus kovoja mūšyje, apie kurį jūs nieko nežinote.“ – Platonas.

Neįtikėtina, bet faktas: tie žmonės, kurie mums atrodo stipriausi, iš tikrųjų yra patys jautriausi ir trapiausi. Jie turi dėvėti sunkius šarvus ir rodyti stiprų ir drąsų įvaizdį, tačiau už viso to slypi pažeidžiama širdis ir gilus liūdesys, apie kurį jie niekam nepasakoja.

Šią paslaptį savyje nešiojantys žmonės paprastai būna labai jautrūs. Jiems užtenka menkiausio gerumo veiksmo ar padėkos žodžio, kad jų širdis prisipildytų laimės. Tuo pat metu kiekviena padaryta klaida ar šiurkštumas verčia juos pulti į neviltį. Dėl šio padidėjusio jautrumo jie labai kenčia susidūrę su išoriniu pasauliu.

„Argi mes nekraujuojame, jei mums duriate?

Argi mes nesijuokiame, jei mus kutenate?

Argi nemirsime, jei mus nunuodysite?“

Viljamas Šekspyras, „Venecijos pirklys“.

Visi pažįstame tokių žmonių. Atrodo, kad jie gali viską atlaikyti ir išgyventi audras, bet vos tik paslysta, jų stiprybės kaukė tuoj pat nukrenta. Jie dėvi plieninius šarvus, bet jei juos paliesite, pamatysite ten slypinčias rūdis. Šias ašarų paliktas žymes jie slepia nuo visų.

Kiekvienas trapus žmogus slepia tokį savo jautrumą. Tokie žmonės yra labai išmintingi, ir jiems reikia palaikymo bei pagarbos. Jie turi labai ploną odą ir akimirksniu reaguoja į bet kokius pokyčius, įžeidimus ar nesusipratimus, kuriuos suvokia beveik kaip pasaulio pabaigą.

Trapumas ir pažeidžiamumas

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra emocinis pažeidžiamumas. Tai nėra silpnumo požymis, kaip iš pradžių kai kam gali pasirodyti. Tai visų pirma aštresnis tikrovės suvokimas, kitaip tariant, žmogus per daug visko įsileidžia į savo širdį. Tačiau šis veiksnys taip pat lemia emocinį pažeidžiamumą, su kuriuo nelengva gyventi.

Šie žmonės naudoja įvairius skydus, kad apsaugotų savo trapų pasaulį. Kai kurie tai kompensuoja stipriu ir ryžtingu charakteriu. Tuo pat metu vienintelis jų tikslas – apsaugoti savo teritoriją.

Todėl kartais atrodo, kad jautrūs žmonės kariauja su visu pasauliu. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai slidus kelias: buvimas savigynos būsenoje anksčiau ar vėliau išsekina, nes reikalauja milžiniškų psichologinės ir emocinės energijos sąnaudų.

Kad ir kaip žiūrėtumėte, gyventi nuolatinės savisaugos režimu nėra lengva.

Kai tokios jautrios širdies žmonės kartas nuo karto susiduria su neteisybe ir piktadaryste, jie tampa labai nepatiklūs. Jie ima įtariai žiūrėti į bet kokius įvykius ar net užuominas, bet kokią smulkmeną interpretuodami kaip didelę grėsmę sau.

Galiausiai jie nekalčiausius pokalbius paverčia tikrais karais. Juos skaudina ir įžeidžia beveik viskas, ir jie nieko negali dėl to padaryti.

Kaip sakė Leonardas da Vinči: „Ten, kur daug jautrumo, ten visada daugiau kančių“.

Tačiau šis trapus jautrumas nėra nuosprendis. Jis gali būti nukreiptas kita linkme ir tuomet nereikia kentėti dėl bet kokios priežasties.

Paverskite savo trapumą stiprybe

Jūs visada buvote tokie jautrūs. Iki šiol tik stengėtės išgyventi. Pradedant nuo pat ankstyvos vaikystės, kai sugalvojote fantazijų pasaulius, kad pabėgtumėte nuo žiaurios realybės. Ir paauglystėje, kai supratote, kad niekas jūsų nesupranta, o nuo to buvo tik dar baisiau gyventi. Net ir dabar, suaugęs, esate įsitikinęs, kad niekas jūsų nemyli taip, kaip nusipelnėte. Dabar prie baimės dar prisideda ir pyktis: „Bet kodėl?!“

„Būkite malonūs kitiems. Juk kiekvienas sutiktas žmogus kovoja mūšyje, apie kurį jūs nieko nežinote.“ – Platonas.

Vis labiau apsiginkluojate plieniniais šarvais, stengdamiesi apsisaugoti nuo pasaulio ir jausdamiesi nesuprasti bei nesaugūs. Supraskite, kad gyvenimas nėra mūšio laukas, kuriame turite nuolat gintis nuo priešų atakų. Padirbėkite su savimi, aukite, bręskite, kad suprastumėte save, ir nustokite ieškoti priešų ten, kur jų nėra.

Todėl norime jums paaiškinti, kaip tai padaryti.

Išmokite išgyventi pasaulyje, kuriame pilna „aštrių smeigtukų“.

Žmonės yra linkę jautrumą laikyti silpnumo ir bejėgiškumo požymiu. Tai vyksta instinktyviai. Mūsų jautrumas mums kelia grėsmę, todėl statome didžiules sienas ir slepiamės už jų.

Bet ar tai išeitis? Pykdami ir kiekviename žingsnyje tikėdamiesi sulaukti susidorojimo, susikuriate sau dar didesnių problemų.

Norėdami tai išspręsti, pabandykite sutramdyti savo padidėjusį jautrumą. Juk jei gyvenate nuolat bijodamas, kad šis pasaulis yra pilnas „aštrių smeigtukų“, tai jūsų švelni oda ir trapi širdis tiesiog gali plyšti nuo menkiausio prisilietimo.

Stenkitės išlikti ramūs, nes kartais didžiausias jūsų priešas esate jūs pats. Padėkite savo protui rasti protingą pusiausvyrą. Nekreipkite tiek daug dėmesio į tai, ką kas nors jums pasakė arba kaip jus įvertino. Vienintelis asmuo, kuris gali jus įvertinti, esate jūs pats. Niekas kitas.

Jūsų subjektyvus požiūris į pasaulį ir polinkis viską sureikšminti sukelia įkyrias mintis, kurios nuodija visą jūsų gyvenimą. Nepamirškite, kad žmonės jaučia jūsų įtampą. Jei nuolat „ginatės“, tai taip atstumiate kitus žmones. Neįsitraukite į šį užburtą ratą: iš jo ištrūkti labai sunku.

Jautrūs žmonės savo padidėjusį jausmingumą gali išreikšti visiškai kitaip: per meną, muziką ir kitą kūrybinę veiklą. Raskite sau tinkamą būdą, kaip susidoroti su padidėjusiu jautrumu, dėl kurio jūs tik kenčiate.

Atminkite, kad gebėjimas būti jautriam yra puiki dovana, tačiau perdėtas jautrumas jau gali būti ir trūkumas. Taip, esate emociškai jautresnis nei kiti žmonės, bet tai nėra prakeiksmas ar pasaulio pabaiga.

Toks jautrumas nereiškia, kad esate silpnas. Tiesiog jautriau suvokiate viską aplink save. Savo silpnumą paverskite stiprybe, užuot užsidarę nuo pasaulio ir nuolat gynęsi.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.