Kaip gi mes, moterys, mėgstame žvelgti į pasaulį per realų vaizdą iškraipančią prizmę. Su kokiu entuziazmu prisigalvojame pasakų, kuriomis taip norisi tikėti! Ir jeigu viskas apsiribotų vien svajonėmis… Kurgi ne! Mes pradedame trokštamą laikyti realybe, o tai neišvengiamai veda į moteriškas iliuzijas. Kaip pasekmė – ašaros, nuoskaudos, depresija. Ir tai tik geriausiu atveju. Blogiausiu – pražiopsoti šansai, iššvaistytas laikas, prarastos jėgos ir sveikata. Juk mums atrodo, kad visas gyvenimas dar priešakyje, o dabar, štai šis momentas – nieko ypatingo, viso labo repeticija. Iliuzijos negailestingai užtemdo mums akis, o kai pasiseka jų atsikratyti, neretai paaiškėja, kad jau per vėlu.

Kad neleistume įsigalėti savo gyvenime moteriškoms iliuzijoms, būtina iš pradžių susipažinti su jomis iš arčiau.

Jis pasikeis

Jeigu susitikinėjate su vyriškiu ir jums nepatinka, pavyzdžiui, jo įpročiai, neigiami charakterio bruožai, grubus elgesys ar dar kažkas, tai manyti, jog svarbiausia už jo ištekėti, o jis paskui pasikeis – iliuzija. Tai, žinoma, įmanoma, su sąlyga, jei pačios keisitės į gerąją pusę, o jis, žvelgdamas į jus, irgi pasitemps ir ryšis permainoms. Tačiau mes dabar kalbame apie paplitusias moteriškas iliuzijas, o mintis, kad reikia iš pradžių pasikeisti pačiai, kol kas labai svetima ir nesuvokiama daugybei moterų. O štai viltis, kad „su manimi jis toks nebus” – itin paplitęs reiškinys. Net jeigu būsimos žmonos akyse vyras nepagarbiai elgiasi su kitomis moterimis, ypač su motina, daugelis dailiosios lyties atstovių linkusios manyti, kad su ja jis elgsis išimtinai mandagiai. Tačiau tai – viso labo iliuzija.

Pavyzdys – mano draugė. Ji jau antrus metus bando sukurti rimtus santykius su vyru, kuriam labai patinka jo laisvė, draugai, pirtis trečiadieniais bei šeštadieniais ir žvejyba sekmadieniais. Ir nors kalba, kad labai nori šeimos, tris dienas per savaitę pašvenčia draugams, netgi jei tomis dienomis išpuola šventės ar svarbios datos. O mano draugė atkakliai nenori suprasti, kad visa tai tęsis ir toliau. Vis tikisi, kad jis pasikeis. Bet jeigu jis jau dabar „spjauna” jai į širdį ir palieka per išeigines kiurksoti vienatvėje, tai kas pasikeis, jeigu ji pakeis savo statusą iš „draugė” į „žmona”?

Jis man pasipirš

Itin paplitusi iliuzija užtemdo merginoms akis ir pavagia iš jų gražiausius jaunystės metus, o paskui palieka širdyje vien skausmą ir nusivylimą. Statistika rodo, kad jeigu vyras nepasiperša per pirmuosius du-tris metus, tai tikimybė, jog jis visgi ryšis – itin menka. Akivaizdu, kad moteris per tą laiką labai prisiriša prie meilės objekto ir galimas skausmas dėl išsiskyrimo, baimė likti vienai verčia ją ir toliau laukti išsvajotų piršlybų. Tačiau dauguma juk šitaip laukia ir penkis, ir dešimt metų. O vyras visada turi argumentų: tai pinigų mažoka, tai būstas per ankštas, tai krizė užgriuvo.

Žinau moterį, kuri laukia jau daugiau kaip 10 metų. Kai susipažino, jai buvo 25, dabar – jau 37. Jie vis dar susitikinėja, kartais ji pas jį pasilieka, kartais jis pas ją. Jis verčia ją saugotis, kad neduok Dieve, nepastotų, juk kol kas dar ne laikas. O laikrodis tiksi, praeis dar penkeri metai ir apie vaiką galima bus pamiršti. Tačiau ji ir toliau laukia išsvajotų piršlybų, puošnių vestuvių, svajoja apie mažytį stebuklą, kuris vadins juos mama ir tėčiu.

Tokios moteriškos iliuzijos laužo gyvenimus, vagia laiką ir palieka po savęs vien tik tuštumą. Ir gyvenime, ir širdyje. O juk tokių moterų labai daug. Tegu ir skausminga nusiimti rožinius akinius, bet užtat atsiras šansas sukurti tvirtą, laimingą šeimą.

Jis man ne pora

Skamba keistai, bet tai irgi labai populiari moteriška iliuzija. Kai mergina svajoja apie idealų vyrą ir papuošia jį savo vaizduotėje begale gerų savybių, o susipažinusi su paprastu, normaliu vyriškiu, pasąmonėje pradeda nevalingai lyginti. Ir realus vyras, savaime suprantama, pralošia virtualiam. Praktika rodo, kad 90% atvejų jūsų likimo skirtasis gyvena kažkur visai šalia, jūs jo tiesiog nepastebite, kadangi jus užvaldė iliuzija.

Mano buvusi bendraklasė būtent taip „rūšiuoja” vyriškius ir po kiekvienos naujos pažinties aiškina: „Ne, šitas pernelyg lėtas ir ramus”, „O šitas pernelyg triukšmingas”, „Pernelyg šykštus”, „Pernelyg plepus”… Ji iki šiol viena, nors greta gyvena geriausias jos draugas, kuriam ji kiekvieną kartą pasakoja apie savo nenusisekusius pasimatymus, o jis su liūdesiu ir vis dar neišblėsusia viltimi akyse klausosi jos…

Pasižiūrėkite į savo gyvenimą iš šalies, pasistenkite pamatyti jį tarsi svetima akimi. Ar neužvaldė jūsų kokia nors moteriška iliuzija?

.