Dabar visuotinio atvirumo amžius: žmonės pasakoja intymiausius dalykus, dalyvauja pokalbių laidose, rašo internetiniuose puslapiuose, pirmą kartą susitikę atskleidžia visą informaciją apie save…
Buvo laikai, kai „anoniminė“ informacija buvo išgaunama kankinant: egzekutorius kišdavo adatas žmogui po nagais, o šis iš skausmo sakydavo tiesą. Jis prisipažindavo, išduodavo savo bendrininkus, o gal pasakodavo apie save… Bet tai buvo vienintelis būdas priversti žmogų pasakyti ką nors slapto ir atviro. Žmonės tada puikiai žinojo, kad negalima per daug kalbėti ir pasakoti apie save. Tai buvo pavojingiau nei kankinimas.
Viena keturiasdešimtmetė mergina skundėsi mamai. Vos tik ji mamai papasakodavo kokį nors įvykį, nesėkmę ar, priešingai, apie pažintį su maloniu žmogumi, tuoj pat atsitikdavo štai kas: iš gyvenimo dingdavo potencialus jaunikis, padaugėdavo konfliktų, neišsipildydavo svajonės… O svarbiausia, kad motina tai, ką išgirsdavo, vėliau panaudodavo dukrai įgelti, ją nuvertinti, įžeisti. Pavyzdžiui, viršininkas teisingai pavadino tave tingine! Žmonės viską mato!
Labai įžeidu, tiesa? Bet kodėl reikia nuolat pasakoti tai, kas vėliau gali būti panaudota prieš mus pačius? Nuo pat vaikystės motina dukrai įskiepijo tokį būdą: pasakoti absoliučiai viską! Atskleisti visą informaciją! Juk mama supras ir užjaus! Ir pati dukra nepastebėjo, kad paveikta „tėvų hipnozės“ ji ėmė pasakoti nebūtus dalykus. Ir gadinti savo gyvenimą. Ši dukra neturėjo draugų, todėl tikėjo mama. Tačiau būtent dėl savo perdėto atvirumo ji neturėjo draugų. Žmonės nemėgsta, kai jiems ilgai, be reikalo ir smulkiai pasakojami intymūs, asmeniški dalykai apie save. Tokių žmonių yra vengiama.
Per daug kalbėdami apie save, tampame pažeidžiami. Žmonės gali iš pradžių susidomėję klausytis mūsų, arba perskaityti emocingą asmeninį pasakojimą internetu. Tada jie gali šia informacija pasinaudoti. Jie gali būti pavydūs. Jie gali jausti panieką ir išaukštinti save mūsų sąskaita. Arba jie gali tiesiog nustoti bendrauti, nes žmonėms nepatinka asmeniniai išgyvenimai. Tas, kuris yra pernelyg atviras, nėra patikimas – o kas, jei jis ar ji taip pat atskleis mūsų paslaptis? Problemų gyvenime gali kilti dėl įpročio per daug pasakoti apie save.
Štai apie ką nevertėtų kalbėti:
· Blogi tėvai: agresoriai, alkoholikai, nesąžiningi žmonės… Apie tai galima pasakoti tik profesionalams arba artimiems draugams, kuriais pasitikite. Aplinkiniai gali jus net imti kaltinti, jei jie turėjo gerus tėvus. Jie sakys, kad šmeižiate saviškius arba keliate pasigailėjimą. Arba jie gali mėgautis jūsų atvirumu, jaustis pranašesni ir geresni, o paskui aptarinėti ir apkalbinėti jus. Jie taip pat nepasitiki alkoholikų ar agresorių palikuoniais. Kiekviena proga jie prisimins patarlę apie obuolį nuo obels… Bet juk patys tai papasakojote! Jūs pats sau pakenkėte.
· Taip pat neturėtumėte reikšti neapykantos kitam žmogui ir dalytis keršto planais, net jei esate teisus. Aplinkiniai žmonės iškart atpažins jus kaip „pavojingą ir agresyvų asmenį“; jie baiminsis, kad kitą kartą taip pat norėsite jiems atkeršyti arba juos užpulti. Jie jūsų vengs, net jei būsite tūkstantį kartų teisūs. Niekas nemėgsta agresyvių žmonių.
· Pasakojimus apie sėkmę, triumfą taip pat geriausia skirti artimiausiems žmonėms. Aplinkiniams kartais sunku toleruoti kitų žmonių sėkmę. Pasąmonėje galite būti pripažintas „pasipūtėliu“ ar „išsišokėliu“, ir tada lyginamas su savimi. Juk lyginimas yra pavydo motina. Pavydas gali pasireikšti požiūriu ir žalingais veiksmais jūsų atžvilgiu. Sėkme reikia atsargiai dalintis, o ne įkyriai pasakoti apie ją visiems iš eilės. Natūralūs kailiniai būdavo dėvimi kailiu į vidų. Taip vertingas kailis geriau sušildydavo ir būdavo išsaugomas. Ir pavydžių žvilgsnių buvo mažiau…
· Taip pat nereikia pasakoti asmeninių, intymių detalių. Iš pradžių jūsų klausysis ar skaitys jus su pasigėrėjimu. Ir net jūsų klausytojų ar skaitytojų gretos didės, nes tai įdomi tema – asmeninis gyvenimas ir intymūs santykiai! Tik tada liksite vieni. Žmonės supranta, kad tokiu žmogumi negalima pasitikėti ir su juo negalima užmegzti artimų santykių – vėliau jis viską išplepės. Ir jis patalpins viską į internetą! Ir jūsų reputacija bus sugadinta. Žmonės tik apsimeta lojaliais ir tolerantiškais. Tiesą sakant, į jus bus žiūrima kaip į ištvirkusį asmenį – ir apie tai kalbėsis tarpusavyje.
· Pasakojimai apie ligas, analizes, fiziologines būsenas atstums žmones nuo jūsų. Nesąmoningai kiekvienas žmogus yra linkęs į psichohigieną, kad apsisaugotų nuo neigiamų emocijų ir nemalonios informacijos. Vieną kartą būsite išklausytas ir užjaustas, o paskui atstumtas. Galite užsiminti apie ligą, bet neprivalote rodyti skaudamų vietų ar spalvingai perteikti savo jausmų…
Tačiau įprotis kalbėti apie save atsirado dar vaikystėje. Ir suaugusieji kartais nepastebi problemos; jie mano, kad yra nuoširdūs, atviri. Tačiau tai pavojingas infantilus elgesys. Kai kurie psichologai internete kuria specialias grupes arba skatina žmones dalytis intymiais jausmais ir asmenine informacija savo puslapiuose. Tai nėra iš jų širdies gerumo; tai gali žmogų pripratinti sužinoti jo paslaptis ir pripratinti jį prie išsiliejimo – kaip ta motina pripratino savo dukrą. Ne viską apie save reikia pasakoti. Tai žalinga ir pavojinga. Be to, slapta atskleisite kitų žmonių paslaptis, tų, kurie pasirodys jūsų istorijose. Atsikratę įpročio „išlieti sielą“, galite pasiekti pagerėjimo visose gyvenimo srityse. Nereikalingas atvirumas gali atimti galias.
