“Pozityvus mąstymas” pavertė laimę pareiga. Norisi verkti, o mes išsišiepę

Visi nori būti laimingais. Galima be vargo rasti kalną knygų su patarimais, kaip atsikratyti negatyvių minčių ir nustoti nerimauti. Jūsų darbdavys nori, kad visą laiką skleistumėte laimę ir entuziazmą. Visi įprato, kad į klausimą “Kaip reikalai?” gali būti tik vienas atsakymas: “Viskas puiku!”. Svenas Brinkmanas, psichologijos profesorius iš Olburgo universiteto (Danija) žvelgia į šį fenomeną kitaip. Jis įsitikinęs, kad įprotis mąstyti pozityviai turi savų trūkumų.

“Kas yra laimė? Laimė aplanko tą, kuris sugeba pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių. Visą laiką apsimetinėdamas laimingu, žmogus praranda sugebėjimą reikšti tikras emocijas”. – teigia Brinkmanas.

Apie laimę ir pozityvų mąstymą jis rašo savo knygoje “Self-help“ epochos pabaiga. Kaip liautis save tobulinti”, kuri Danijoje tapo tikru bestseleriu.

“Manau, kad mūsų mintyse ir emocijose turi atsispindėti su mumis vykstantys įvykiai. Jei nutinka kažkas blogo, mes turime jausti atitinkamus jausmus. Tokiais momentais mes galime leisti sau negatyvias mintis. Tai absoliučiai normalu”. – pažymi profesorius.

“Gyvenime esama tiek laimingų, tiek tragiškų momentų. Mirtis atima iš mūsų labai mylėtus žmones. Ir tai labai skaudu. Jei žmogus įprato visą laiką mąstyti pozityviai, realybė smogs jam žymiai skaudžiau, kai tasai tragiškas įvykis pagaliau įvyks”. – priduria Brinkmanas.

Profesorius neturi nieko prieš tuos žmones, kurie žvelgia į gyvenimą optimistiškai. Jis nesmerkia tų, kurie mėgsta knygas apie saviugdą. Problema, jo nuomone, iškyla tada, kai laimė pavirsta savotiška pareiga.

Puikus pavyzdys – karjera. Dauguma vadovų reikalauja, kad darbuotojai susikoncentruotų į pozityvią saviugdą, o ne į realias problemas. Tai pavirti kažkokiu “pozityvo totalitarizmu”. Brinkmanas įsitikinęs, kad tokie reikalavimai susiję su pastangomis kontroliuoti žmonių mąstymą.

Amerikoje “privalomos laimės” fenomenas tapo teismo ieškinių tema. 2016 metais T-Mobile darbuotojas kreipėsi į nacionalinę darbo santykių valdybą, kuri paskelbė sprendimą, jog darbdaviai neturi teisės per prievartą versti darbuotojų būti pastoviai laimingais.

Tačiau dauguma kompanijų ir šiandien švaisto didžiules sumas įvairiausiems pozityvaus mąstymo kursams. Apie tai Brinkmanas kalba štai ką: “Kompanijai labai svarbu, kad jos darbuotojai būtų laimingi, tai didina produktyvumą, tokie žmonės efektyviau dirba komandoje. Būtent dėl to kompanijos ir išleidžia didžiulius pinigus įvairiausiems treningams. Jos nori išgręžti iš darbuotojų maksimumą jėgų ir emocijų. O mūsų tikrieji, nuoširdūs jausmai tampa savotiška prabanga, kurios negalime sau leisti. Tai veda į susvetimėjimą. Žmonės nebegali suprasti, kurie iš jų jausmų yra realūs”.

Mums, žinoma, ne visada norisi kalbėti apie savo pergyvenimus, kur kas lengviau tiesiog nusišypsoti. Būna momentų, kai kyla noras paprasčiausiai pakvailioti su draugais ir viską pamiršti. Būna momentų, kai nesinori sugadinti kam nors šventės savo niūria veido išraiška. Svarbiausia – saiko jausmas.

“Pareiga” būti laimingu – tai fenomenas, kurį pagimdė nesutramdomas noras tobulėti. Knygos, mokančios žmones įgyti begalinę laimę, gali turėti negatyvių pasekmių emocinėje perspektyvoje. Juk ten dažniausiai kalbama apie tai, kad žmogus visada gali padaryti save laimingu. Tokia mintis verčia galvoti, kad nelaimingi žmonės patys kalti dėl savo nelaimių.

Negatyvūs jausmai vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Jie mums būtini. Gėdos ir kaltės jausmai susiję su doroviniais principais. Pyktis – absoliučiai adekvati reakcija, atsakas į žmogaus patirtą neteisybę. Liūdesys padeda mums išgyventi tragediją. Gyvenime, žinoma, esama ir laimės. Laimė – nuostabus jausmas. Tik svarbu turėti galvoje, kad niekas negali būti laimingas pastoviai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *