Žmonės susitinka, žmonės įsimyli ir… kankinasi. Nenuostabu, kad yra tiek daug dainų, filmų, literatūros kūrinių, skirtų anaiptol ne džiaugsmingiems santykiams. Taip jau yra, kad žmogui reikia žmogaus, kad galėtų tapti Žmogumi. Nuo pat gimimo mus supa kiti žmonės.
Santykių pradžioje kiekvienas parodo save iš pačios geriausios pusės. Romantiškas dvelksmas apgaubia juos nuo galvos iki kojų, pasičiumpa, svaigina ir sujungia du žmones į vientisą visumą beveik iki ištirpimo vienas kitame. Kuo didesnis meilės ir prieraišumo poreikis (o jis kiekvienam žmogui skirtingas), tuo stipriau „prilimpama” prie partnerio. „Taip, aš būsiu tokia, kokios tu nori, kad tik liktume drauge”. Ar jaučiate tame kažką vaikiško? Ir tai – tikra, reali bėda.
Nuo šios akimirkos kažkuris vienas iš poros pradeda savęs atsisakyti. Kai kurie leidžia įžeidžiančias pastabas savo adresu, kurios prasideda „nekenksmingais“ juokeliais. Toliau eina nuvertinimas ir kontrolė. Kažkas nuolankiai kenčia išdavystę arba nuolankiai susitaiko su dvigubais santykiais. Kažkas palieka mėgstamą darbą arba sutinka su vienašališkais partnerio sprendimais. Ir dar begalė variantų, kurių visų esmė – savęs atsisakymas. O kaipgi kitaip, jei partneris užėmė tą vietą poroje, kurią turėjote užimti jūs. Tiksliau, jūs patys tą vietą užleidote, iškeldami partnerį į pirmą vietą savo gyvenime.
O pakui, galiausiai, ir apima jau minėtas jausmas: „Aš negyvenu savo gyvenimo“. Santykiai nustoja teikti džiaugsmą. „Ir su tavimi blogai, ir be tavęs niekaip“ – štai tos nemalonios supynės, nežinant, ko griebtis. Kai žmogus pradeda suvokti, kad nutolo pats nuo savęs, periodiškai prasmegdamas į gėdą, kaltę, pyktį.
Man labai patinka Fromo mintis, kad meilė – tai ne jausmas. Tai – veiksmai, skirti išgyventi ir tobulėti. Sakyčiau, kad tai kelias į Savęs ir Kito išsaugojimą ir Tobulinimą. Abipusis, kiekvienam poros nariui suprantamas ir priimtinas kelias, jeigu drauge žengiate gyvenimo keliu.
Pats laikas pamažu prisiminti: „Kas aš esu ir kas man iš tikrųjų svarbu? Ko aš noriu ir ko siekiu? Ar tai, ką dabar darau, priartina mane prie mano siekių, ar atitolina? Ar aš atsisakau savęs sutikdamas su…?”
Bet koks pasirinkimas reiškia, kad gavus viena, reikės atsisakyti kažko kito. Ir bet koks pasirinkimas susijęs su asmenine atsakomybe. Ir taip, tie mūsų pasirinkimai neretai ima ginčytis tarpusavyje: „Noriu būti su šiuo žmogumi, tačiau toliau taip gyventi nebegaliu…”. O kaip galite? Kokių santykių norite? Ką tuo atveju galėsite padaryti? O kas, jeigu…? Tai stebuklingi klausimai. Tai – žingsnių link Savęs klausimai.
Tik vienas žingsnis. Kaip jis jums, kaip jaučiatės? Galbūt kažkas negerai ir vertėtų pabandyti kitaip? Ir taip – žingsnis po žingsnio. Jūs renkatės Save. Išsikapstote iš emocinės duobės. Užmezgus santykius su savimi, lengviau užmegzti santykius su kitais. Kadangi jau žinote, ko norite.
Ir kai išgirstu „praradau save santykiuose”, aš tuo pat metu ir užjaučiu ir… džiaugiuosi, kad žmogus pagaliau tai suprato. Juk tai, kas prarasta, galima atrasti, įgyti, atkurti – labiau tinkamu ir reikalingu variantu.
