Psichologinis sadizmas

Gyvenime neretai tenka susidurti su psichologiniais sadistais, patiriančiais malonumą iš to, kad mums bloga. O jeigu sąžiningai, tai mes ir patys kartais taip pažaidžiame. “Žinoma, tavo vyras nuostabus, tačiau tokius gražuolius reikia itin atidžiai prižiūrėti”, “Ruošiesi tekėti? Tekėk, laikrodukas juk tiksi”, “Suknelė graži. Tiesa, pabrėžia visus figūros trūkumus, bet užtat madinga”. Galima pateikti begelę tokių atvirų ir labiau užslėptų dūrių, kurių esmė tik viena: “Nedrįsk net pagalvoti, kad tau viskas gerai”. O sakantys tai gali tuo pat metu visiškai nuoširdžiai laikyti save tiesos į akis rėžti nebijančiais šaunuoliais.

Psichologinį sadizmą mes suprantame kaip siekį priversti žmogų kentėti, mainais patiriant iš to kokio nors pobūdžio malonumą. Paprastai kalba eina apie “lipimą ant nuospaudos”: “Tu kažko prastai atrodai”, “Taip ir nesugebėjai numesti svorio?”, “Dukra taip ir neištekėjo?”, “Kodėl automobilio nekeiti? Atlyginimas per mažas?”

Ko siekia toks žmogus? Sugadintos nuotaikos, nuoskaudos, susierzinimo. O pats, gavęs, ko norėjo, jaučia pasitenkinimą.

Mūsų laikais psichologiniams sadistams labai padeda internetas. Čia galima anonimiškai apdrėbti srutomis ką tik nori, netgi kaimyną ar klasės draugą. Arba įžymybę, politiką, dar dievai žino ką. Sadistas pasijaučia galingas, reikšmingas, įtakingas, svaidydamasis savo kvailystėmis ar platindamas paskalas. Tai pakelia jo savivertę ir padidina pasitikėjimą savimi, kadangi didžioji psichologinių sadistų dauguma – savimi nepasitikintys žmogeliai, turintys gyvenime daug problemų.

Apskritai tokie žmonės maskuojasi, priskirdami save dviem grupėms: arba “kovotojams už teisybę”, arba “užjaučiantiems”. Pirmieji giliai įsitikinę, kad veikia jūsų interesų labui: “Kas daugiau tau pasakys teisybę į akis, net jeigu ji labai nemaloni?”, “Aš tavo draugas, dėl to negaliu tylėti”, “Aš pergyvenu dėl tavo ateities, dėl to kalbu tiesiai šviesiai”.

Taip pat sadistas gali užimti “mokytojo”, “auklėtojo”, “patarėjo” poziciją: “Tavo vietoje, aš taip žmona nepasitikėčiau”, “Galėtum patikrinti, su kuo jis į komandiruotę išvažiavo”, “Vaikus reikia auklėti griežčiau, kitaip liksi viena senatvėje”.

Kita rūšis – švelnūs ir rūpestingi, smegenis “knisa” neįkyriai: “Širdis krauju apsipila, kaip matau, kokie tu liesa. Tikriausiai kažkas rimto?”

Ir vieni, ir kiti jaučiasi protingesni už auką, stipresni, reikšmingesni. Valdžia kito žmogaus širdžiai ir nuotaikai kelia jiems saldų malonumą. Toksiškas žmogus retai tai pats suvokia, tačiau siekia tokio malonumo kaip narkotiko. Psichologinis sadizmas – pastovus reiškinys, juo gali būti pagrįsti dešimtis metų trunkantys santykiai šeimoje ar kolektyve. Auka jaus įtampą, baimę ar pažeminimą, kartais tai baigiasi neuroze ar depresija.

Ką gi daryti tiems, kurie greta?

Pirmas dalykas – įsiklausyti į savo jausmus ir emocijas, pasistengti suprasti jų priežastį. Antra – nusibrėžti ribas: “Šia tema kalbėti nesiruošiu”, “Atleisk, bet patarimų iš tavęs neprašiau”, “Tai mano asmeninis reikalas” ir t.t. Trečia – sąžiningai ir tiesiai pasakykite, kas jums malonu, o kas nemalonu.

Jeigu visa tai nepadeda, geriau sumažinti iki minimumo bendravimą su tokiu žmogumi. Svarbiausia – nepradėti kaltinti savęs, nesiknaisioti savo trūkumuose. Psichologinio sadizmo priežastis slypi ne jumyse, o toksiško žmogaus troškime suteikti sau malonumą. Jis laukia reakcijos, o jeigu jos nebus, tai ir užsiimti sadistine veikla pradings bet kokia prasmė.

Jei pastebėjote tokių polinkių savyje, reikia išsiaiškinti, kokia priežastis, kuo esate nepatenkintas? Išmokite kitaip pergyventi savo jausmus, pavyzdžiui, susierzinimą, pyktį, pavydą ir t.t. Stenkitės kalbėti ekologiškiau, be kitų žmonių skaudinimo ir įžeidinėjimo. Susimąstykite, ko norite – kažką pakeisti ar tiesiog išlieti nepasitenkinimą ir nuoskaudą? Galbūt atėjo laikas detaliai išsiaiškinti savyje.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *