Pusė porcijos

Pavojingiausias dalykas – pusė porcijos. Kai porcija visa – viskas normalu. Mes savo porciją gavome, esame sotūs, mums pakako. Kai lėkštė tuščia – negerai. Bet būtent tai priverčia mus atsistoti ir eiti ieškoti maisto. Kitaip iš bado numirsime.

O pusė porcijos – pavojinga. Ji neduoda mums nei sotumo, nei laisvės. Išeiti baisu, juk čia yra bent jau pusė to, ko mums reikia, o kas ten žino, kas bus kitoje vietoje. O ką, jei ten laukia apskritai tuščia lėkštė?

Pusė porcijos pražudė daugybę protingų, gabių, gerų žmonių. Jie nesiryžo išeiti iš situacijos, kuri lėtai, tačiau užtikrintai siurbė iš jų resursus – jėgas, pasitikėjimą, energiją. Palaipsniui atsirado kalorijų deficitas, žmogus nusilpdavo ir išsekdavo, tačiau su dar didesne energija kovėsi dėl savo pusės porcijos. Iš bado jis vis labiau vertino tuos trupinius, kuriuos gavo. Savo nepilnas porcijas.

Darbe moka pusę to, ko reikia normaliam gyvenimui. Tačiau išeiti į nežinomybę baisu, čia bent jau tuos trupinius garantuotai gausi. Ir žmogus kažkaip kapstosi, palaipsniui sulenda į kreditus, visą laiką jaučia pinigų trūkumą, tačiau nieko nekeičia. Juk čia visgi šiaip taip maitina. Reguliariai įpila srėbalo. O kitoje vietoje – kas ten žino, ar duos bent šaukštą?

Tas pats ir su santykiais: žmogus turi pusę porcijos meilės ir dėmesio. Retkarčiais pabučiuos, retkarčiais dėmesio skirs, elgiasi lyg ir pusėtinai… Tai ne pilna porcija, žinoma, ne tokia meilė, kokios norėtųsi, bet vis šis tas. Ir žmogus lieka gyventi tokiuose pusiau alkanuose santykiuose, nes pradėjo vertinti tuos trupinius, kuriuos pavyksta gauti. Savo pusę porcijos. Tai visiems gerai žinomas fenomenas – kuo ilgiau tęsiasi alkis, tuo vertingesnis atrodo kiekvienas maisto trupinėlis.

Pusė porcijos neleidžia žengti į priekį ir tobulėti, ieškoti naujų galimybių. O taip pat neleidžia džiaugtis tuo, ką turime – normaliomis maisto porcijomis, normalia energija. Dėl to žmogus dirba prastą darbą, kenčia nelaimingus santykius, bijo persikraustyti ten, kur daugiau galimybių. Juk čionai bent trupinių esama – jie reguliarūs, lengvai prieinami. O ten – bala žino, kas ten laukia…

Sulig kiekviena diena senka jėgos. Ir dar štai kas atsitinka: tasai, kuris duoda pusę porcijos pinigų ar meilės, labai greitai susigaudo, koks čia reikalas. Ir pusę porcijos greitai pakeičia ketvirtadaliu. Paskui – aštuntadaliu… Trupiniais, kurių pakanka tiesiog gyvybei palaikyti. Kuriems galams švaistyti gėrybes tam, kuris ir pasiruošęs tenkintis puse porcijos? Reikia tiesiog neleisti jam numirti iš bado, jei tas žmogus kuo nors naudingas. Ir to pilnai pakaks.

Būtent tai ir reikia pasakyti: “Pakaks!” Pasakyti ir eiti ieškoti geresnio, pilnaverčio, pakankamo, kol dar turime jėgų. Bet juk tai taip sunku, kai reguliariai ir garantuotai duoda pusę to, ko tau reikia. Ką gi, reikia reikalauti viso porcijos. Arba išeiti. Nes jėgos nepastebimai, lėtai, tačiau senka.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *