Žmonės nesikeičia
Viena Agatos Kristi herojė visą laiką kartojo: „Žmonės nesikeičia”. Mane tai nuo vaikystės stebino: kaipgi taip?! Man atrodė, kad žmonės keičiasi, ir labai smarkiai. Tačiau bėgant laikui, įgijusi psichologės patirties, buvau priversta sutikti su rašytoja. Žmonės nesikeičia.
Dar blogiau – dauguma žmonių visiškai neturi socialinio lankstumo. Jie vadovaujasi labai siauru, kartais vieninteliu, kurį turi, elgesio šablonu. Kodėl anksčiau sakydavo, kad renkantis jaunikį, reikia žiūrėti į jo tėvą? Būtent todėl. Šeimoje auklėjamas vaikas įsisavina tėvų elgesio modelį ir paskui su pavydėtinu užsispyrimu taiko jį savo gyvenime.
Gyvenimo sąlygos keičiasi, o elgesys – ne. Tai dažniausiai ir sukelia problemas santykiuose. Jai įprastą elgesį su tėčiu ir broliu moteris ima taikyti santykiuose su vyru ir paskui stebisi, kodėl negauna to, ką gaudavo iš tėčio? Ir su maniakišku užsispyrimu toliau elgiasi būtent tokiu būdu, tikėdamasi visgi gauti trokštamą rezultatą.
Kai kurios santykius pradėjusios ar jau ištekėjusios moterys supranta, kad šitas vyras – šiaip sau, nelabai tinkamas. Viena savybė nepatinka, kita – erzina, o trečia išvis baugina. Ir ką gi galvoja tuo metu mūsų herojė? Ji tvirtai tiki, kad vyras pasikeis! Ji šitą vyrą perdarys! Nevykėlį pavers sėkmingu. Negerbiantį privers gerbti. „Svarbiausia, kad myli…”
Iš tikrųjų gi meilė santuokai – ne pats svarbiausias dalykas. Juolab vyrams. Vyrukui mylėti, kartu gyventi ir užsiimti seksu – trys skirtingi, tarpusavyje nesusiję dalykai. Jis gali mylėti vieną, gyventi su kita, o seksu užsiimti su trečia. Ir dėl to, jei iš savo perdėto pasitikėjimo savimi nusprendėte, kad pajėgsite suaugusį vyrą sulaužyti ir perdaryti savaip, išdresiruoti jį savo nuožiūra – kuo greičiau atsikratykite šios iliuzijos. Baisiausia šioje istorijoje yra tai, kad būtent trūkumai, laikui bėgant, įgauna katastrofišką mastą ir bendras gyvenimas darosi neįmanomas. Žmonės nesikeičia. O vyrai – irgi žmonės.
Žmonės keičiasi
O kaipgi ankstesnis punktas? – paklausite dabar manęs.
Pirmas dalykas, kuriam turite būti pasiruošę santuokoje – faktas, kad partneris ims keistis išoriškai. Storėti, plonėti, plikti, prarasti dantis ir t.t. kai kuriuos procesus galima sulėtinti, tačiau visai jų išvengti neįmanoma.
Pergyvendamas gyvenimo krizes, kiekvienas žmogus iš naujo permąsto savo vertybes ir tikslus. Bet kuriuo gyvenimo momentu jūsų vyro tikslai ir vertybės gali kardinaliai pasikeisti. Ar būsite tam pasiruošusi? Žinoma, ne. Tam tikra prasme mes visi pasiduodame išorinėms įtakoms. Ir gali taip atsitikti, kad partnerį užvaldys sveikos mitybos, kelionių aplink pasaulį ar sėkmės vaikymosi idėjos. Idėjos – šio pasaulio variklis. Sustabdyti tokių sutuoktinio pokyčių nepavyks.
Žmonės klysta
Šiuolaikiniame pasaulyje mus moko suprasti, kad klaidos – normalus dalykas. Kas gyvenimas – tai klaidų virtinė. Laimi ne tas, kuris veikia be klaidų. O tas, kuris sugeba greitai ištaisyti savo klaidas ir pakeisti elgesį. Žmonės išmoksta pasimokyti iš savo klaidų. Moko jaustis dėkingi už gyvenimo pamokas. Teorijoje, knygose ar kine visa tai labai šaunu: klysti ir ištaisyti situaciją.
Ir štai vieną gražią dieną partneris padaro klaidą. Kalbu ne apie tai, kad jis užmiršo eilinę svarbią datą ar suvalgė kibirą vyšnių, kurios buvo skirtos uogienei.
Kai tik savo kailiu susiduriate su rimta mylimo žmogaus klaida – viskas lekia velniop. Jokie patarimai ir jokia išmintis nepadės. Emocinis skausmas keleriopai stipresnis už fizinį. Ir jeigu apie skaudamą dantį greitai pamiršite, tai su emociniu skausmu teks gyventi visą likusį gyvenimą. Suprasti, priimti svetimas klaidas ir jas atleisti žymiai sunkiau, nei savas. Ne kiekvienas gali pasimokyti iš savo klaidų, ką jau kalbėti apie partnerio klaidas.
Ar galėsite suteikti partneriui teisę klysti, ar suteiksite savo santykiams šansą – tai priklauso nuo daugelio faktorių.
Pasiaukojimas nevertinamas
Vienas pagrindinių moters dvasinio vystymosi etapų yra pasiaukojimas. Turinčios vaikų moterys žino, kad pagimdyti ir išauklėti mažylį be pasiaukojimo neįmanoma. Moters gyvenime yra periodų, kai tenka viską aukoti verkiančiai, pieną čiulpiančiai, kakojančiai būtybei. Tačiau būtų labai kvaila laukti, kad kas nors supras ir įvertins šį šeimyninį žygdarbį. Neįvertins. Niekas. Niekada.
Viską, ką darote šeimoje, jūs darote, vadovaudamasi nuostata: būtent šito jūs norite, tai būtent jūsų sprendimas ir pasirinkimas, būtent tai yra jūsų atsakomybė. Jums taip patinka.
Kai kas įsigudrina netgi buitines pareigas paversti pasiaukojimu. Niekada šito nedarykite. Santykiai pavirs toksiškais. Ir problema – ne partneryje, o savanoriškame nuosavo gyvenimo aukojime ant „meilės” altoriaus.
Nesvarbu kokio masto buvo ta auka: buitinė rutina ar sugriauta karjera. Visada ateis praregėjimas ir atpildas, jūs suprasite, kad mylimasis ne tik kad nevertina, bet apskritai nesuprato, ką jam paaukojote ir kiek jums tai kainavo. Standartinė frazė, kuria dažniausiai pasibaigia santykių aiškinimasis šia tema: „O aš tavęs viso to neprašiau!”
Vaikai griauna santuokas
Vaikai – sutvirtina šeimą. Tą šeimą, kurioje yra mama ir tėtis, kur esama vaikų, namų augintinių ir senelių.
Tačiau santuoka – tai santykiai tarp vyro ir moters, vyro ir žmonos. Ir ji, gimus vaikui, patiria labai rimtą išbandymą. Kai
Žmonės buvo įsimylėję, partneris jiems buvo pats svarbiausias, pats vertingiausias ir mylimiausias. O gimus vaikui sutuoktinis – jau nebe pirmoje vietoje. Pirmoje vietoje dabar – vaikas. Vaikas svarbesnis, vertingesnis, pirmesnis. Ne kiekvienas žmogus pasirengęs užleisti pirmenybę. Išsaugoti santuoką, artumą ir šilumą – ištisas menas.
