Pasitaiko, kad širdyje taip sunku, jog norisi griauti viską aplinkui ir bėgti, kur akys mato… Noras tik vienas – palikti viską, kas bloga, už nugaros ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Dažnai tokiu būdu mes imame neapgalvotai elgtis ir sprunkame, pabrukę uodegas, nuo visų problemų. Mus užvaldo emocijos, smegenys atsijungia. Skandalai, nervų priepuoliai, riksmai… Paskęstame savo problemose, nieko nepastebime aplink save, susikoncentruojame tik į savo skausmą. Siuntame kiekviena proga. Tačiau jei ilgai kapstysimės savo problemose – galime jose ir pasilikti.
Silpnumas periodiškai apima mus visus. Štai ir dabar norisi viską mesti, pabėgti, tačiau aš puikiai suprantu, kad tai neįmanoma.
Išsiskyrimai… Labai retai jie būna lengvi. Ir iškyla klausimas, ar verta saugoti suskilusią vazą, gal vertėtų be gailesčio išmesti?
Štai ji tokia graži stovi ant stalo, primindama būtus laikus, laimę, juoką, gėles… Tačiau apeini aplinkui ir pamatai kitą jos pusę. O ten – toks nedidelis įskilimas, nuo jo šakojasi daugybė kitų smulkių įskilimų, kurie gadina visą vaizdą. Atrodytų, nieko čia jau nepadarysi, tačiau žmogus – tokia paslaptinga būtybė, esant norui, jis prie visko prisitaikys.
Štai ir mes nusukome defektą į sieną ir gyvename toliau, tarsi nieko neįvyko. Mes viską žinome, tačiau tylime. Paslapčia bijome, kad jeigu vaza nukris dar kartą, ji apskritai suduš į tūkstančius smulkių šukių, kurių jau bus neįmanoma surinkti. Taip, yra šiame pasaulyje tūkstančiai, milijonai kitų vazų, jos ir tvirtesnės, ir gražesnės, ir naujesnės. Tačiau mums brangi būtent šita, velniai ją griebtų, dėl to ji ir toliau stovi ant staliuko ir mus lėtai kankina.
Kaip suprasti – ar verta dėti tašką santykiuose, ar duoti jiems dar vieną šansą? Juk nėra nieko idealaus. O iš kitos pusės, kol neuždarysi vienų durų, negalėsi atidaryti kitų…
Anksčiau aš išeidavau labai lengvai. Pribręsdavau tokiam sprendimui ir išeidavau. Klasikinio, tikrojo egoizmo pavyzdys: man nekomfortiška, nustojau mylėti, viso gero. Ir jokios kalbos, jokie pokalbiai negalėjo ištirpdyti to ledo. Kaip sakoma, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Tik sulig amžiumi pradedi suprasti, jog esi atsakinga ir už savo ir už išrinktojo ateitį, ir kad išsiskyrimo atveju pasekmės atsilieps abiem. Ir tos pasekmės bus labai nemalonios. Atsiranda nerimas ir netgi baimė. Galimos klaidos baimė. Baimė dėl savęs, dėl kito. Dabar taip paprastai jau nenumosi ranka, atseit, kas bus, tas bus ir apskritai: „Vyrai – kaip autobusai, viena nuvažiavo, atvažiuos kitas”. Lengvabūdiškumas išsisklaidė…
Išeiti galima visada, o štai kažką sukurti – anaiptol.
Vaza stovi. Kaip ir anksčiau. Dabar nesistengiu užmiršti jos trūkumų, aš žinau, kad jų yra. Tačiau man žymiai mielesni jos privalumai. Niekas nežino, kas mums lemta. Galbūt rytojaus dieną ji susvyruos ir nukris ant grindų, ir sudužusi privers suvirpėti kiekvieną širdies ląstelę. O gal stovės metų metus, dešimtmečius savo ankstesnėje vietoje, o mūsų anūkai merks joje kvepiančias gėles ir ši vaza taps jų laimingo gyvenimo liudininke. Juk niekas nežino, kas mums lemta…
