Kas yra saugus artumas poroje? Mes visi jo labai trokštame ir tuo pat metu bijome.

Tai:

• Tiesiai paprašyti to, ko mums trūksta;
• Kalbėti, kai mums reikia rūpestingumo;
• Vertinti santykius ir žinoti, kad mes vienas kitam – pirmoje vietoje;
• Žinoti, kad esame saugūs, kadangi partneriui nenusispjauti į mūsų jausmus, baimes, poreikius;
• Mes galime tikėtis, kad būsime išgirsti, kad partneris bus greta, kai mums to labai reikės;
• Gerbti vienas kito jausmus, leisti būti savimi.

Mes dažnai užsidarome, užsisklendžiame dėl ankstesniuose santykiuose gautų traumų. Ten būta nuvertinimo, manipuliacijų ir kitų traumuojančių dalykų. Mes nenusiimame šarvų ne todėl, kad nemylime ar laikome kitą žmogų blogu partneriu. Mes paprasčiausiai prie tų šarvų pripratome. Su jais saugu.

Ir gaunasi tarp dviejų žmonių toks savotiškas bučinys, nenusiėmus dujokaukių.

Mes ir patys savęs neparodome ir kito žmogaus negalime gerai pažinti.

Jei nusiimsime šarvus, prasidės visiškai kitoks sąveikavimas. Visai kitas lygis. Ir čia prireikia labai daug išminties, kantrybės, kad kiekvienas partneris galėtų palaipsniui nusiimti šarvus, kurie neretai per daugelį metų jau spėja tapti antrąja oda.

Nusiimti šarvus, apsidairyti, suprasti, kad čionai galima saugiai save išreikšti. Suprasti, kad greta kito žmogaus galima būti savimi. Suprasti, kad nuo mūsų nenusisuks, mūsų nepaliks, net jeigu darome kažką ne taip arba nežinome, kaip pasielgti konkrečioje situacijoje.

Mes reikalingi net jeigu partneris nusiminęs, pergyvena ar pyksta ant mūsų. Ir pastoviai besikeičiantis žmonių bei įvykių kaleidoskopas aplink mus neatims kažko svarbaus iš santykių.

Mums nereikia pastoviai kontroliuoti ir tikrinti – ar viskas tarp mūsų kaip ir anksčiau gerai, ar nenustojo mūsų mylėti dėl kokios nors klaidos. Nereikia laukti nuolatinių patvirtinimų, kad esame mylimi, nežiūrint į mūsų trūkumus ir charakterį. Būti tikru, kad mūsų nepaliks, kad ir kas įvyktų… Mes baisiai viso šito norime ir dar labiau to bijome.

.