Šeima – Rojus ir Pragaras kartu

Šeimos gyvenime susipina kelių žmonių gyvenimai. Kaip šioje sudėtingoje raizgalynėje gerai jaustis? O gal teisūs tie, kurie nori gyvenimą praleisti vienatvėje?

Kažkas kažkada pasakė, kad gyventi šeimoje yra geriau, negu būti vienam. Pasakė, ir visi ėmė kartoti: „Šeima – tai lizdas”, „Šeima – tai užnugaris”, „Šeima – tai jėga”. Tačiau niekas niekada neatkreipdavo dėmesio į tai, kad šeima kažkiek prieštarauja asmeninei laisvei, ir šiame lizde bei užnugaryje yra savų spąstų ir klampynių. Retsykiais tai – Rojus, kartais – tikras Pragaras.

Štai maža, bet labai jums pažįstama scena. Jūs norite pamatyti gerą filmą, kurį televizija rodo kartą per metus. Jūs įsitaisote prie televizoriaus… ir štai jūsų vaikas kategoriškai pareiškia, kad žiūrės veiksmo filmą. O vyras iš viso nori žiūrėti futbolo rungtynes. Žinoma, galima nueiti prie mažo televizoriuko, bet kodėl jūs turite taikstytis? Kai buvote vaikas, nedrįsdavote tėvams nurodinėti, ką žiūrėti! Jus apima tylus nepasitenkinimas, ir net jei jūs surandate kompromisą, viduje lieka lengva nuoskauda. „Jei aš gyvenčiau viena, žiūrėčiau ką noriu ir kada noriu”,- svajojate Jūs

Tai – tik nedidelis kolektyvo ir asmens konfliktas.

Daug didesnis konfliktas bręsta tarp augančios kartos ir suaugusiųjų. Jūsų vaikai sulaukia paauglystės ir štai prasideda nesusipratimai. Paauglys sūnus nieko nenori. Ne, tai ne visai tiesa. Jis svajoja tik apie galingą kompiuterį ir draugus. Jūsų dukra iki trečios nakties užtrunka vakarėliuose, o po to kvepia cigaretėmis ir alumi. Ji nenori mokytis, o ateitį mato miglotose svajonėse, pav., tenori pavalkatauti po Europą ir kaip nors pragyventi iš gatvės koncertų.

Abu vaikai visiškai nesitvarko savo drabužių ir daiktų, sumėto juos tiesiai ant grindų ir nieko neveikia namuose. Jūs pakraupusi. Klasės auklėja prašo susirūpinti vaikais, tėvas nusišalina, ir jūs dar kartą pagalvojate: „Neturėčiau aš šių vaikų, ramiau miegočiau. Argi to aš juos mokiau? Kas iš jų bus? Niekas. Sūnus šluos gatves, o dukra dirbs prostitute.” Jūsų šeimos gyvenimas atrodo beprasmiškas, nes jūs juk norėjote gražių, sukalbamų, darbščių vaikų, o matote nevalas, slunkius ir dykaduonius!

Tai – tik nedidelis šeimyninis nusivylimas.

Žymiai didesni nusivylimai laukia santykiuose su sutuoktiniu. Ilgai ir kruopščiai jūs rinkotės vyrą, kuris atitiktų jūsų įsivaizduojamą idealą. Atmetėte kelis variantus su gerais sekso partneriais (deja, vyriškiai nebuvo labai ištikimi). Jūs vos nesusidėjote su pasiturinčiu pagyvenusiu užsieniečiu ( jis žadėjo išpildyti visus jūsų įgeidžius, bet atmetėte santuoką iš išskaičiavimo dėl neturtingos meilės!).

Dabar jūsų seksualinis gyvenimas artėja prie nulio, metai bėga, ir tų gerų seksualinių partnerių atgal nepriviliosi. Kai kurias svajones apie gerą materialinį gyvenimą jūs pasiekėte, tačiau niekas jūsų neperspėjo, kad tai kainuos tiek pastangų, ir kad vyras taip ilgai sėdės darbe, o grįžęs norės tik miego. Jūsų svajonė apie šeimyninius vakarus prie vieno stalo tėra tik gražus paveikslukas iš filmo ar knygutės. Visi valgo atskirai, ir kiekvienas pramogauja savo kampe.

Jūs dar kartą pagalvojate, kad meilė yra tik begalinė tolerancija ir visai nepanaši į jaunystės įsimylėjimą. Įsimylėjimas prasideda nuo to, kad matai tik privalumus. O meilė prasideda nuo to, kad imi pakęsti trūkumus…

Tai – tik nedidelis šeimyninis atradimas.

Žymiai svarbesnis atradimas yra tas, kad tik šeimoje mes leidžiame sau būti itin pikti ir netolerantiški. Kažkodėl būdamis su draugais ir bendradarbiais ir Jūs, ir vyras susilaikote nuo kandžių pastabų, būnate sąmojingi ir suprantantys, laikotės asmens higienos ir mandagumo. O štai šalia vienas kito jūs kažkodėl leidžiate sau pratrūkti riksmu, išmėtyti po kambarį panaudotas servetėles ir tualete blogai nuleisti vandenį. Jūs pastebite vienas kito trūkumus ir ginčuose „spiriate žemiau juosmens”.

Keista, ar ne? Juk, atrodo, kaip tik su artimais žmonėmis mes turėtumėme būti ypač taktiški ir malonūs. Bet kaip tik su jais esame siaubingi egoistai ir netgi sadistai. O santykiai su senais tėvais ir uošviais iš viso atskleidžia mums, kokie mes esame nedėkingi ir netolerantiški… Ir štai mes atrandame, kad šeima – tai anaiptol ne jaukus ir minkštas lizdas, o greičiau kažkokia vieta, kur mes atskleidžiame savo kitą – nelabai gražų veidą ir paliekame po savęs nelabai gražius „produktus“.

Bet tai tik dalis didžiosios šeimyninės paslapties.

Ši paslaptis, pasirodo, yra tokia: šeima visiškai nepanaši į parodomąjį spektaklį scenoje. Ji niekad nebūna užbaigtas kūrinys, nes visą laiką vystosi kartu su mumis. Šeima visiškai nėra vieta, kuri parodo, kokie mes geri ir žmogiški. Labai dažnai ji parodo, kokie mes esame iš tikrųjų – ir žmogiški, ir nežmogiški.

Šeima – tai tiesiog vieta, kur potencialiai gali užgimti meilė. Vaikystėje – tai tėvų meilė mums. O mes, nors ir sakome, kad mylime mamytę ir tėvelį, iš tiesų tik mokomės mylėti. Susituokę mes mokomės ne tik imti, bet ir duoti – ir tai jau mūsų maža meilė. Ir tik perlipę per visus šeimos spąstus ir perbridę per visas jos klampynes, mes pagaliau galime atiduoti tą didelę meilę, kurios buvome išmokę.

Prisiminkime Adamsų ir Simpsonų šeimas. Jose gyvena visai ne idealūs, o normalūs žmonės. Kartais net labai keisti. Tačiau nei vienas iš jų neišmainytų savo šeimų į bet kurias kitas. Gerbkime savo šeimą – mažą unikalų Pragarą ir mažą unikalų Rojų vienoje vietoje.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *