Šeima – tai visų pirma socialinė sistema, visuomenės ląstelė. Šeima panaši į gyvą organizmą, kuris auga, keičiasi, vystosi. Žmonės sukuria šeimą, tikėdamiesi drauge nugyventi gyvenimą, svajodami, kad gyvenimas su tuo žmogumi taps nesibaigiančiu medaus mėnesiu. Ir jie dažniausiai būna nepasirengę santykių sunkumams. O sunkumų būtinai bus kiekvienoje poroje.
Vystydamasi ir evoliucionuodama, šeima nuosekliai įveikia kelis etapus, kiekviename etape santykiai poroje kokybiškai keičiasi, pakildami į naują, aukštesnį lygmenį. Perėjimas į naują etapą – tai neišvengiami pokyčiai, dažniausiai – pakankamai skausmingi. Senus elgesio modelius keičia nauji, sistema keičia savo pavidalą, prasideda krizė. Šiuo laikotarpiu paaštrėja konfliktai, labiau išryškėja buitinės problemos. Sunkumai dažniausiai aprėpia visas poros tarpusavio santykių sferas.
Pačiose krizėse nėra nieko blogo. Tai nelabai malonūs, tačiau nepaprastai svarbūs šeimos gyvenimo etapai. Pamėginkime panagrinėti pagrindines normatyvines krizes. Kadangi svarbiausia šeimos funkcija priimta laikyti naujų šeimos narių gimimą ir auklėjimą, didžioji krizių dalis susijusi būtent su vaikais.
Pirmoji krizė prasideda pirmaisiais santuokos metais. Įsimylėjimas palaipsniui atslūgsta, o bendra buitis atskleidžia tuos aspektus, dėl kurių jaunavedžiai nesutaria. Iš čia – pirmieji konfliktai. Tai „prisitrynimo”, šeimos taisyklių kūrimo, vaidmenų ir pareigų pasiskirstymo laikotarpis. Statistika byloja, jog daugiausia šeimų išyra būtent pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais.
Antroji krizė susijusi su vaiko gimimu. Šiuo laikotarpiu kardinaliai keičiasi visas gyvenimas: čia ir nauji vaidmenys, ir naujas gyvenimo būdas, ir nauja atsakomybė. Atsiranda naujas šeimos narys, reikalaujantis sau 100% mamos dėmesio, kaupiasi fizinis ir emocinis nuovargis – abiem. Dažnai šiame etape prasideda problemos seksualinėje sferoje.
Trečioji krizė prasideda tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Krizės ženklai – problemos su vaiko adaptacija, jo ligos, visų šeimos narių barniai.
Ketvirtoji krizė prasideda vaikui tapus paaugliu. Šis laikotarpis nepaprastai sunkus tiek pačiam vaikui, tiek tėvams. Paauglystės krizė psichologijoje laikoma ypatingai aštria. Vidinis žmogaus pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Kūnas labai sparčiai vystosi, fizinis vystymasis dažniausiai labai stipriai lenkia psichologinį. Santykių šeimoje požiūriu gali pagilėti tėvų amžiaus krizės, kadangi tėvai tuo metu paprastai išgyvena savo individualias – vidutinio amžiaus – krizes. Kurios irgi laikomos labai nemaloniomis. Patys suprantate, kai kiekvienas šeimos narys turi savų pergyvenimų ir sunkumų, konfliktų tikimybė išauga keleriopai.
Penktoji krizė prasideda tada, kai vaikai užauga ir palieka tėvų namus. Ypatingai aštriai ir sunkiai šiuo laikotarpiu kenčia moterys. Vaikų subrendimas, iš vienos pusės, primena apie tai, jog tu pati „nuvytai”, o iš kitos pusės liudija, jog mamos daugiau nebereikia taip stipriai, kaip ji buvo įpratusi. Jeigu abu sutuoktiniai įprato visą savo energiją, rūpestingumą, dėmesį skirti vaikams, tai vaikui išėjus, susidaro situacija, kai tenka iš naujo susipažinti su savo antra puse. Daug žmonių padaro atradimą, kad nieko bendro, išskyrus vaikus, tarp jų nebeliko. Ir toliau gyventi dviese tampa nepakenčiama.
Šeštoji, paskutinė krizė ateina tada, kai miršta vienas iš sutuoktinių.
Tai – normatyvinės šeimos krizės. Kiekviena šeima, kaip ir kiekviena asmenybė, žinoma, unikalios. Yra daug šeimos evoliucijos variacijų. Būna šeimų, kurios sąmoningai ar dėl medicininių priežasčių neturi vaikų. Būna šeimų, kuriose vienas iš sutuoktiniu palieka šį pasaulį pernelyg anksti, kai vaikai dar visai maži. Būna, kad šeima sukuriama gerokai vyresniame amžiuje, kai abu partneriai jau įveikė vidutinio amžiaus krizę.
Svarbiausia – suvokti, kad krizė yra laikinas etapas, po kurio santykiai tęsis jau visiškai naujame, aukštesniame lygmenyje.
