Šeima – tai tie žmonės, kuriais galime pasikliauti. Šeima turi mums didžiulę įtaką. Mūsų gyvenimui, idealams, pasaulėžiūrai. Šeima gali pakylėti iki debesų arba visiškai sugriauti gyvenimą tam, kuris ims priešintis nusistovėjusiems principams ir tradicijoms.
Kas yra šeimos kultas? Iš visų gyvenimiškų pavyzdžių galiu išskirti tokį didelės šeimos kulto apibūdinimą: žmogus labiau laiko save šeimos dalimi ir visada atsižvelgia, ką nors sakydamas ar darydamas, į tai, ką pasakys ar pagalvos šeima.
Didelio klano pliusai
Visada yra su kuo pasikalbėti, aptarti problemas, pažaisti. Kai buvau maža, visada turėjau problemą, su kuo pažaisti. O vienai išeiti į lauką neleisdavo. Štai ir tekdavo žaisti parduotuvę pačiai su savimi – išrašinėti čekius, mokėti pinigus, gauti grąžą. Kai šeima didelė, visada atsiras pašnekovas ir partneris tenisui, šachmatams, dar dievai žino kam.
Broliai ir seserys visada gali ateiti į pagalbą. Nesvarbu, kokioje srityje – pinigais, pasakinėdami per pamoką, muštynėse su devizu „Mūsiškius muša!!!”. Artimi žmonės visada gali kažką patarti iš širdies. Kai gimsta vaikai, o tėvams prireikia kur nors dviese nuvykti, į pagalbą tučtuojau atskuba gausūs giminaičiai. Juk jie irgi supranta, kad ir su jų vaikais kada nors reikės pasėdėti, pasitikti juos iš mokyklos, nuvesti į būrelį.
Karjeroje brolių, seserų ar dėdžių faktorius irgi svarbus. Jeigu sūnėnas – pradedantis verslininkas, o dėdė dirba ministerijoje, visiškai logiška manyti, kad šita ministerija nekrės kiaulysčių jaunajam kapitalistui. Jeigu teta – prestižinio universiteto prorektorė, sunkoka būtų prognozuoti, kad vaikai gaus nekokybišką išsilavinimą.
Šeima – tradicijų tvirtovė. Kiekvienoje šeimoje savos tradicijos. Žinau vieną giminę, kuri netgi savo olimpiadas rengė. Pas juos ten tiek antros, trečios, ketvirtos eilės brolių ir seserų, kad visiškai nesudėtinga suburti dvi lygiavertes futbolo komandas. Dar ir ant atsarginių suolelių liks kam sėdėti, bei sirgalių tribūnoje. O dar aš labai mėgstu, kai visa šeima susirenka už vieno didelio stalo. Per šventes ar visai be progos.
Ką gi, pliusai išvardinti, o dabar nuo statinės medaus pereikime prie deguto šaukšto.
Didelio klano minusai
Likite sveikos, tylos ir ramybės minutės. Jeigu giminė gyvena kartu ar bent jau nedidelėmis grupėmis, tylos ir ramybės neturėsite niekada. Visą laiką kas nors reikalaus jūsų dėmesio. Mano pažįstama bandė ruoštis egzaminams, užsidariusi tualete, tačiau, sutikite, toks variantas negali užtikrinti ilgalaikės vienatvės dėl itin didelės šios konkrečios patalpos paklausos. Ypač didelėje šeimoje. Kita pažįstama nuo didelės šeimos bėgo į lauką ar į kavinę, tik šitaip jai gaudavosi susirasti laiko sau, nes kitaip tekdavo pastoviai aiškinti gausiems broliams, seserims, sūnėnams ir dukterėčioms, kad ji dabar negali padėti ruošti pamokų ar pažaisti.
Tradicijos. Iš vienos pusės – puiku, o iš kitos – nelabai. Kodėl nelabai? Todėl, kad į jūsų norą atšvęsti naujuosius su draugais gali būti reaguojama labai agresyviai: „O kaipgi iškilminga šeimos vakarienė?!” Jei visgi padarysite savaip, viskas gali baigtis ilgalaike nesantaika su klanu. Juk močiutė ir senelis įsižeis! Jums tai paskui tris metus kiekvieną dieną su priekaištu primins. Toks nepaklusnumas – visiškas nonsensas!
Skirtingose šeimose – skirtingos tradicijos. Tiems, kurie gyvena su mumis nuo gimimo tikriausiai žymiai paprasčiau susitaikyti ir priimti tradicijas kaip faktą, negu tiems, kurie atėjo į klaną kaip vyras ar žmona. Šiems naujiems klano nariams reikia susitaikyti su situacija kaip su duotybe ir maksimaliai integruotis į šeimyninę tvarką, net nemėginant jos keisti. Nes visi, atėję iš šalies, visi svetimi gali būti sutikti geriausiu atveju šaltokai.
Dar sudėtingiau patiems jauniems žmonėms, jei abu susiėjo iš didelių, klaninių šeimų. Tik sveikas protas ir didelė meilė vienas kitam padės įveikti per dešimtmečius susiklosčiusias tradicijas ir integruoti jas į naują realybę.
Jokio asmeninio gyvenimo. Jūs vis dar tikitės, kad apie naują jūsų simpatiją niekas nieko nežino? Aha, tuojau! Šeima jau permalė simpatijai visus kaulelius iki pačių tolimiausių jo/jos protėvių, giminaičių ir pažymių mokykloje. Arba,štai, situacija: „Pasižiūrėk, koks nuostabus berniukas! Kodėl tu nenori už jo tekėti? Jo tėtis – didelis viršininkas, o mamą žino visa sostinės grietinėlė!” Arba atvirkščiai: „Ką tu jame radai? Plikas ir basas, be cento kišenėje! Pasižiūrėk, iš kokios jis šeimos! Jam ne vieta mūsų tarpe!” Kas seka toliau, puikiai visi suprantame – snargliai, ašaros, isterijos, susikrautas lagaminas ir garsiai trenkiamos durys su atsisveikinimo fraze: „Aš išeinu iš namų! Čia manęs niekas nesupranta!” Taip gali atsitikti ir mažose šeimose, tačiau tėvams paaiškinti visgi lengviau, negu dvidešimčiai giminaičių, kurių kiekvienas savaip įsivaizduoja giminaičio ateitį.
Šeima – tai puiku. Šeima – tai jėga. Netgi gyvenant atskirai, kitame mieste ar kitoje šalyje, mes visada jaučiame šitą prisirišimą prie artimų žmonių. Nes jeigu susipykome, vis tiek šeimos ryšių praktiškai niekas negali pažeisti. Mes visi labai skirtingi žmonės, bet jeigu mes šeima, reikia laikytis vienas kito ir visada stengtis suprasti artimą žmogų ir jam padėti. Juk artimesnių už juos nėra visame pasaulyje.
