Sėkmė – visai ne tas dalykas, kurio vertėtų siekti

Ekologas ir rašytojas Deividas Oras vienoje iš savo knygų išsakė įdomią mintį: “Planetai nereikia didelio kiekio “sėkmingų žmonių”. Planetai verkiant reikalingi taikdariai, gydytojai, restauratoriai, pasakotojai ir mylintys žmonės. Planetai reikalingi žmonės, su kuriais gera gyventi. Žmonės, turintys moralę, pasiruošę įsitraukti į kovą už gyvesnį ir humaniškesnį pasaulį. O visos šios savybės turi labai mažai ką bendro su “sėkme”, kaip ją įsivaizduoja šiuolaikinė visuomenė”.

Tenka pripažinti, kad ir mes puikiausiai įsiliejome į šitą “šiuolaikinę visuomenę” su jos pagrindiniais principais – greičiau, aukščiau, stipriau!

Tai nėra nei blogai, nei gerai. Problema slypi tame, kad būtent šie lozungai lemia mūsų egzistavimą šioje mažytėje, jaukioje ir tuo pat metu kupinoje įvairiausių sudėtingumų planetoje.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Susimąstykime minutėlei, kokių profesijų atstovai mūsuose laikomi “sėkmingais”? Į galvą iškart šauna žymūs aktoriai ir dainininkai, politikai, verslininkai – visi tie, kurie turi valdžios, pinigų ir yra populiarūs.

Pamėginkime įsivaizduoti “sėkmingą gydytoją”. Kas jis – tasai, kuris sugeba atlikti sudėtingiausias operacijas ir gelbėja gyvybes, ar taisai, kuris atidarė privačią kliniką, prisiviliojo turtingų klientų ir susikrovė turtą? “Sėkmingas rašytojas” – tasai, kuris sukūrė išties didį veikalą, ar tasai, kuris leidžiamas milijoniniais tiražais? O jau tokia sąvoka kaip “sėkmingas dėstytojas” apskritai atrodo kaip nesusipratimas mūsų aptariamame kontekste.

Štai čia ir slypi paradoksas, apie kurį rašė aukščiau minėtas Deividas Oras. Gavosi taip, kad planetą į priekį stumia visai ne tie žmonės, kuriuos mes taip draugiškai vadiname “sėkmingais” ir kuriuos užkėlėme ant pjedestalų.

“Sėkmingi žmonės” nemoko mūsų vaikų mokyklose, negydo ligonių, nekepa duonos, nevairuoja autobusų, nešluoja grindų jūsų ofise. Bet juk tie, kurie visa tai daro, objektyviai žvelgiant yra žymiai naudingesni visuomenei už visą tą armiją pop dainininkių, menedžerių ir oligarchų.

Tačiau įdomiausia netgi ne tai. Įdomiausia, kad mūsuose “sėkmė” visiškai nesiejama su laime. Pavyzdžiui, “sėkmingomis moterimis” mes vadiname bejausmes karjeristes, o “laimingomis” – kaip ir anksčiau, žmonas ir mamas. “Sėkmingais vyrais” vėlgi laikome tuos, kurie moka užsidirbti ir apsirūpinti materialiomis gėrybėmis, o “laimingais”… Pamėginkite sąžiningai prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjote, kad kas nors ką nors pavadintų “laimingu vyru”…

Dabar gyvuojantis sėkmės modelis išbraukia laimę ir yra absoliučiai nesveikas. Britų Kolumbijos universitete buvo atliktas psichologinis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad dauguma top menedžerių yra kilę iš labai nedidelio gyventojų sluoksnio, linkusio į psichopatiją. Mokslininkai šį faktą paaiškino tuo, kad tokie žmonės yra pasirengę iš visų jėgų konkuruoti dėl bet kokio šanso, kuris suteiks jiems pranašumą kitų, stabilesnės psichikos kolegų atžvilgiu.

Akivaizdu, kad jeigu sėkmės modelis susijęs su psichopatija, jis negali būti nedestruktyvus. Galbūt pasaulyje dėl to ir kariaujama be pabaigos, galbūt dėl to ir krizės niekaip negali pasibaigti. Juk pavyzdžiu sau mes pasirinkome “sėkmingus” psichopatus, šventai tikėdami jų normalumu ir iš visų jėgų stengdamiesi tapti į juos panašiais.

Tokių “sėkmingų” žmonių pasaulis labai vienišas. Juos supa vien pavaldiniai, kartais – partneriai, kurie bet kurią akimirką gali pavirsti konkurentais. Iš esmės tokie žmonės neturi ko branginti, išskyrus savo pačių “sėkmingumą” ir tas gėrybe, kurių jis duoda. Dėl to destruktyvūs veiksmai, nukreipti į išorę, į priešišką, konkuruojantį pasaulį, jiems yra visiškai natūralūs ir netgi atrodo pagrįsti. Šie žmonės neprideda pasauliui nei meilės, nei grožio, užtat gali viską apkrėsti savo “sėkme”.

Galbūt jau atėjo laikas peržiūrėti nuomonę apie sėkmę? Ar ne geriau laikyti sėkmingais tuos, kurie kiekvieną dieną daro pasaulį geresniu? Po truputėlį, pagal savo kuklias galimybes, be pretenzijų aprėpti visą pasaulį. Tiesiog “atsikėlei ryte, susitvarkei, o dabar pats laikas apsitvarkyti aplinkui”. Gal geriau vertinti išminčius, o ne išsimokslinusius oratorius, veiksmus ir motyvus, o ne tuščius žodžius? Gal tiesiog gerai dirbkime savo darbą ne dėl to, kad ji atneš kokią nors efemerišką “sėkmę”, o dėl to, kad jis mums patinka? O jei nepatinka – išeikime ir ieškokime to, prie ko širdis linksta, kad vėl galėtume viską gerai atlikti. Galbūt laikas pradėti branginti savo šeimas, skirti dėmesio vaikams?

Ir tada net patys nepastebėsime, kaip pagausės sėkmingų žmonių. Jų bus lygiai tiek, kiek ir laimingų, suprantančių, kad jie ne veltui gyvena šiame pasaulyje. Tokie žmonės bus reikalingi šiai planetai, nes jie neturės priežasčių jos griauti. Galbūt tada mes pagaliau užsiimsime ne griovimu, o kūryba.

Šaltinis



Naujienos iš interneto