Sėkmės tironija

Apie sėkmingumą girdime kiekviename žingsnyje. Ir patys to nenorėdami matuojamės šią sąvoką sau. Baisiai norisi būti sėkmingais. Arba graužiamės, kad esame nesėkmingi.

Ir čia mes darome klaidą, imdami save globaliai vertinti, o jei atvirai – globaliai nuvertinti.

Mes nesąmoningai pasirenkame standartinius vertinimo kriterijus: tokia ir tokia alga, kelionė atostogauti po palmėmis du kartus per metus, nuotolinis darbas iš jaukios trobelės Balio saloje ir t.t. Ir mums ne šiaip šito norisi, mes tiesiog reikalaujame iš savęs pasiekti tai, ko trokštame bet kokia kaina. Ir jeigu nesigauna, imame laikyti save nesėkmingu žmogumi.

Lyg ir teisinga, logiška nuomonė, tačiau esama dviejų niuansų.

Pirma. Žmogus pernelyg sudėtingas ir daugiabriaunis, kad būtų įmanoma globaliai įvertinti jį pagal kokį nors vieną kriterijų. Ir jeigu jis nepasiekė sėkmės vienoje sferoje, tai dar nereiškia, kad jo asmenybė nesėkminga, nes žmogus turi daug kitų paskirčių ir funkcijų, kurios jau dabar labai sėkmingai pasiektos, atliktos, įgyvendintos.

Užkaldami savivertės vinimis karstą, ant kurio parašyta “Čia ilsisi nesėkmingas žmogus”, mes tarsi atkertame save nuo tos realybės, kurioje pilna mūsų pačių pasiekimų, nepriklausomai nuo to, patinka mums tie pasiekimai ar nepatinka.

Antra. Net jeigu būtų įmanoma suskaičiuoti visus mūsų pasiekimus, pasiektus tikslus ir šiuo pagrindu priskirti save sėkmingų/nesėkmingų kastai, toks vertinimas vis tiek bus neaktualus. Nes po minutės, dienos, mėnesio ar metų “sėkmių” kiekis pasikeis ir teks keisti “kastą”. Nes žmonės – tai procesai, o ne statiškos būtybės, žmogus – tai tekanti pokyčių upė, o ne gabalas tvirto metalo, žmogus – tai visą laiką besikeičiančios galimybės, o ne amžiams sustingusi charakteristikų suma.

Svarbiausias blogis, kurį neša tokie globalūs vertinimai, slypi tame, kad planuodami savo tikslus, mes pastatome ant kortos savo asmenybės vertingumą. Dėl to, kol nepasiekėme tikslo, kaltiname save kaip apskritai nesėkmingą žmogų, iš čia – depresija ir apatija. Pakeliui į tikslą užsiimame prokrastinacija, nes labai baisu nepasiekti tikslo, juk tada teks pripažinti save nesėkmingu. O jeigu tikslą visgi pasiekėme, imsime bijoti prarasti tai, ką gavome, nes tada ir vėl tapsime nesėkmingi. O jeigu prarasime, tai imsime kaltinti ir gėdinti save už tai, kad esame būtent tokie.

Dėl to, prieš nutardami eiti į motyvacijos treningus, prieš pradėdami klausytis verslo trenerių paskaitų, iš pradžių nustokite save terorizuoti reikalavimais, liaukitės save globaliai vertinti/nuvertinti. Pradėkite su savimi kalbėtis realistiška kalba – ko norėtumėte, ką pasirinktumėte. Pripažinkite, kad esate ne ideali būtybė, kad kartais tikslą pasiekti galima, o kartais – ne. Susitvarkykite su emocinėmis problemomis ir tada bus žymiai paprasčiau pasiekti to, ko iš tikrųjų norisi.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *