„Savo sielos žmogų“ atpažinsite ne per kelias sekundės, o per sekundės dalį. Senovėje žmonės neturėdavo laiko užduoti klausimų naujam žmogui, išstudijuoti jo įpročių ir manierų, jie ne visada turėdavo laiko pajausti kitą žmogų. „Atpažinimo prietaisas“ suveikdavo akimirksniu, o programa „draugas ar priešas“ padėdavo išgyventi.

Net ir dabar veikia paslaptingasis „draugų atpažinimo įrenginys“. Tačiau tuo pat metu mus staiga užklumpa apmąstymai ir abejonės. Šiuolaikiniame pasaulyje pernelyg nepasitikime savo jausmais. Ir tai yra pagrįsta, nes mes „savo žmogų“ renkamės pagal savo pojūčius – net ir iš nuotraukų.

„Savojo žmogaus“ požymiai yra labai paprasti. Pirmasis jausmas yra pripažinimas. Tarsi atpažintume žmogų, su kuriuo kažkada buvome labai artimi. Mes pažįstame tą veidą! Nesvarbu, ar jis gražus, ar ne, – taip vaikystėje atpažįstame tėvus žmonių minioje. Ir jis mums atrodo gražiausias, geriausias, nes yra mūsų!

Atsiranda nepaaiškinamas džiaugsmas. Emocijų antplūdis, jausmingas atsakas. Esame tokie laimingi su juo susipažinę! Jaučiamės taip, tarsi mūsų traukinys būtų atvykęs į nepažįstamą miestą, o mylimas žmogus mus pasitiko perone. Ir mes nevalingai šypsomės iš džiaugsmo, kai pamatome jį pro purviną vagono langą. Štai jis! Jis mūsų laukia!

Išnyksta nerimas ir įtampa. Mūsų problemos neatrodo tokios svarbios, kai esame su „savo žmogumi“. Mūsų jėgos padidėja, atsiranda daugiau energijos, jaučiame, kad liūdesys nėra didelė bėda, galime susidoroti su visu gyvenimu. Vien tik „mūsų asmens“ buvimas mūsų gyvenime suteikia mums galingą paramą. Užtenka apie jį tik prisiminti.

Mums nereikia jo prisiminti – mes nė akimirkai nepamirštame „savo asmens“. Kaip vaikystėje nepamirštame savo vaiko ar motinos – „mūsų žmonės“ tiesiog gyvena mūsų mintyse. Mums nereikia stengtis jų prisiminti – jie yra čia, mumyse!

Turėdami „savo asmenį“, mes net tyliai suprantame vienas kitą. Mes galvojame apie tuos pačius dalykus. Juokiamės iš tų pačių juokelių. Sakome juos net tais pačiais žodžiais. Mums patinka ta pati muzika, tie patys atlikėjai, net mūsų požiūris į tam tikrus įvykius yra toks pat. Ir nėra jokio pagrindo ginčytis, įrodinėti, vesti skausmingus dialogus – viskas ir taip yra aišku.

Gali kilti ginčų – o kaip kitaip? Juk dažniausiai ginčijamės su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tačiau kai susipykstame, būname siaubingos būklės, tarsi vaikystėje būtume susipykę patys su savimi arba su savo motina. Esame tiesiog prislėgti, padarytume viską, kad greičiau susitaikytume, – ir tuos pačius jausmus jaučia „savas žmogus“.

Mums nereikia stengtis būti geresniems nei esame. Stengtis ir dėvėti kaukę. Būtent su „savo asmeniu“ esame tokie, kokie esame. Mes nebijome pasirodyti negražūs bei neišmanėliai – mus priima ir mes priimame. Ir nėra prasmės apsimetinėti ar ką nors slėpti.

Atrasti „savo žmogų“ – didelis džiaugsmas. Šis susitikimas suteikia mums papildomos stiprybės ir apsaugos. Vienas arklys gali panešti tris tonas, o du – penkiolika tonų – toks yra paradoksas. „Savas žmogus“ – tai ne tik meilė. Tai taip pat gali būti draugystė. Tačiau tokį ryšį reikia puoselėti ir saugoti. Kiekvienas gali sutikti „tinkamą – savo žmogų“, tačiau dažnai protas ir kitų nuomonė neleidžia pasitikėti savo jausmais. Bet – jais reikėtų pasitikėti!