Psichologinėse knygose ir asmenybės ugdymo seminaruose kaip mantra kartojama frazė: „Svarbiausia – būti savimi.“ Tačiau visi iš patirties žinome, kad gyventi autentiškai nėra lengva. Nors stengiamės elgtis pagal savo įsitikinimus ir poreikius, aplinkybės dažnai diktuoja sąlygas, dėl kurių einame į kompromisus su savimi.
Pavyzdžiui, šypsomės ir pritariamai linksime vadovui, nors pykstame. Arba laikomės atstumo, net vengiame asmens, kuris mums patrauklus, norėtume jį apkabinti, nes viduje kažkodėl esame įsitikinę, kad šį savo jausmą reikia slėpti.
Vidinė trintis tarp kelių prieštaringų norų, vertybių vargina, sekina, prarandame spontaniškumą ir gyvenimo džiaugsmą bei kryptį.
Aplinkiniams galime atrodyti ramūs ir savimi pasitikintys, tačiau mūsų smegenys žino, kad viduje vyksta nuolatinė sekinanti kova tarp kelių „aš“.
O jei mūsų vidinėje kovoje nuolat laimi ta mūsų dalis, kuri sako „taip reikia“, „tu privalai“, „užgniaužk savo jausmus, nes jie nesvarbūs“, apskritai galime prarasti ryšį su savimi ir gyvenimo saulėlydyje suprasti, kad nugyvenome ne savo gyvenimą.
Nuo ko pradėti, jei sunku net įvardyti savo tikruosius norus? Kaip pamatyti, kad eini teisinga kryptimi?
Psichologijos akademijos rektorius dr. Gintaras Chomentauskas sakė, kad žmonės randa kelią į save skirtingais būdais: vieni per dramatiškus, gyvenimą keičiančius įvykius, kiti – per jautrų ir dėmesingą įsiklausymą į save.
Psichologijos akademijos studentai, kurie pradeda studijas norėdami geriau suprasti savo tikrąjį „aš“, ilgainiui pastebi ir savo elgesio pokyčių. Šie pokyčiai ir yra rezultatas bei požymis, kad einama savo tikruoju, t.y. autentišku, keliu.
1 Mažėja tolerancija tuštiems, paviršutiniškiems pokalbiams.
Tuščios kalbos, apkalbos, beprasmis dejavimas, skundimasis dėl visko pradeda varginti. Atsiranda poreikis bendrauti nuoširdžiai, kai randama vietos tikriems jausmams, įžvalgoms, kūrybai, kai nereikia kovoti, kai suvokiami tarpusavio skirtumai ir panašumai.
Traukia pokalbiai apie svarbias idėjas ir galimybes, reiškinių esmę, pokalbiai, kuriuose nėra kategoriškų, išankstinių teiginių, šventų temų, kuriomis negalima abejoti.
2 Mažėja baimė būti nesuprastam ar pasmerktam, dingsta noras nuolat žvalgytis į šalis ir galvoti, ką kiti pasakys. Visiems įmanoma patikti tik tuo atveju, jei esi nenuoširdus, nuolat prisitaikantis prie kitų, todėl autentiškas žmogus nebūtinai gerai sutaria su aplinkiniais.
Jis drąsiai išsako ir nepopuliarią nuomonę, todėl kartais sulaukia pykčio ir pasmerkimo.
Kai renkiesi savo kelią ir visiems paklusniai nesilankstai, kartais tenka pastovėti vienam prieš minią.
Malonu patikti kitiems, todėl dauguma žmonių pradeda nerimauti, jeigu pastebi, kad kas nors į juos žvelgia priešiškai. Analizuoja priežastis, ieško pasmerkimo motyvų ir bet kokia kaina mėgina prisitaikyti.
Tokio elgesio kaina – ne savo gyvenimas, kuris patinka kitiems. Tačiau, kaip sakė Nobelio literatūros premijos laureatas Andre Gide’as, geriau būti nekenčiamam už tai, kas esi, nei mylimam už tai, kas nesi.
3 Šalia autentiškų žmonių kiti žmonės atsipalaiduoja ir gali lengviau būti savimi.
Autentiškas žmogus retai dėvi kaukę, kad kitiems patiktų, ir niekam neužkrauna savo lūkesčių naštos. Šalia jo nereikia atlikti tam tikro vaidmens, kad būtum priimtinas.
Priešingai, jam patinka nuoširdus elgesys ir atviri jausmai. Jis supranta, kad kiekvienas turi teisę būti toks, koks nori būti, ir jausti tai, ką jaučia, net jei tai jam pačiam ir nepatinka.
4 Didėja pasitikėjimas savimi ir energija siekiant savo tikslų.
Nerimas bendraujant atsiranda, kai bijome, kad kas nors atskleis mūsų tikrąją prigimtį, t.y. paaiškės, jog nesame visada šaunūs, sumanūs, geranoriški ir geros nuotaikos.
Visi esame žmonės – kartais tingime, pykstame, nusikeikiame, meluojame. Autentiškas žmogus neturi ko slėpti, gėdytis, neplaka savęs už silpnybes ir nedangsto jų bet kokia kaina.
Jis žino, kad trūkumai ir klaidos – neišvengiami gyvenimo palydovai, todėl nesijaudina, jog kas nors tai pastebės, o imasi konkrečių veiksmų, kad išvengtų klaidų ar jas ištaisytų.
Drąsa bandyti ir klysti išlaisvina didelę kūrybinę energiją.
5 Aklai nesivadovauja aplinkinių patarimais.Autentiški žmonės nuoširdžiai išklauso kitų nuomonę, bet prieš veikdami visuomet ją įvertina: kiek ji pagrįsta ir tinkama jiems patiems.
Jie puikiai supranta, kad esame skirtingi, todėl tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam net ir panašioje situacijoje. Tad, galvodami apie patarimą, jie pirmiausia atsigręžia į savo patirtį ir asmenybę.
6 Nesiskundžia gyvenimu ar likimu.
Niurzga tie, kurie mano, kad kiti atsakingi už jų problemą, blogą nuotaiką ir todėl turi tai kaip nors išspręsti.
Autentiškas žmogus prisiima atsakomybę už patiriamus jausmus ir susiklosčiusią situaciją, jis nesijaučia gyvenimo auka, greičiau yra jo kūrėjas.
Jam nereikia kontrolės ar pagyrimų, kad atliktų sumanytą darbą, jis pats sukuria savo veiksmų prasmę ir pats išsikelia tikslus.
Jis drąsiai imsis iniciatyvos keisti gyvenimą norima linkme, nors ir supranta, kad nėra visagalis.
7 Autentiški žmonės nėra naivūs.
Jie nežvelgia į tikrovę pro rožinius ar, priešingai, juodus akinius. Jie suvokia realybę tokią, kokia ji yra, – su visais pakilimais ir giliomis duobėmis.
Net sunkioje situacijoje jie nepraranda pozityvumo, o sėkmės pernelyg nesureikšmina. Jeigu kas nors nesiseka, jie nesiskundžia ir neneigia susidariusios padėties, o tiesiog priima faktus ir stengiasi atrasti geriausią, koks tik įmanoma, sprendimą.
Išmokę keblią padėtį paversti gyvenimo pamoka, net ir po sunkių likimo smūgių geba išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą ir atsitiesti.
Psichologas G.Chomentauskas teigia: „Autentiškas žmogus nėra duotybė ar baigtinis dydis. Tai nuolatinio darbo su savimi, randant atsakymus į sau svarbius klausimus, rezultatas.
Kas man tikrai svarbu, o ką aš darau tiesiog iš inercijos? Ką aš iš tiesų jaučiu, ar nesislepiu po netikrų emocijų, kurias „reikia jausti“, kauke?
Kaip aš mintimis susikuriu savo jausmus, patrauklų ar atstumiantį pasaulį?
Kartais atsakymai nėra lengvai randami, bet kai tai įvyksta, pajuntame palengvėjimą, nes nebėra sekinančių, energiją vagiančių vidinių prieštaravimų.
Tai – vienas Psichologijos akademijos tikslų.
Kai mes sėdime ne savo rogėse
Justinas Burokas
Psichologas, Psichologijos akademijos dėstytojas
„Karjera, pinigai, pasiekimai, rezultatai – visa tai dažnai atrodo kaip privalomi šiuolaikinio gyvenimo atributai, kurių siekiame bet kokia kaina.
Tačiau dažnai stebime paradoksalų rezultatą – vis daugėja sėkmės lydimų, bet nelaimingų žmonių, kurie jaučia, kad gyvena ne savo gyvenimą.
Autentiška asmenybė pirmiausia susijusi su vidine darna, pilnatvės ir laimės jausmo patyrimu.
Imdamasi veiklos, kuri jai nuoširdžiai įdomi, siekdama jai asmeniškai įdomių tikslų, autentiška asmenybė kiekvieną dieną jaučiasi savimi.
Ko reikia, kad tokie taptume? Pirmiausia laiko. Laiko, kurį skirsime sau, savo poreikiams ir emocijoms išgirsti, laiko, kai atsisakysime išankstinių nuostatų ir savo pačių bei kitų vertinimų.
Sprendimo ir drąsos pažvelgti į savo gyvenimą naujai ir priimti save tokius, kokie esame. Drąsos atremti kitų neigiamus vertinimus. Laimėjimas – ant šio tikro ir tvirto pagrindo galime sukurti savo stabilią ir pasitenkinimą teikiančią ateitį.“
Žydrė Arlauskaitė
Psichoterapeutė, Psichologijos akademijos dėstytoja
„Brandžiam žmogui tiesiog būtina suvokti save: koks esu, kas ir kaip mane paveikia, sujaudina, iš kur atsiranda mano emocijos ir vertinimai, kaip kuriu ir griaunu savo santykius, ką su tuo galiu padaryti.
Šis žinojimas atveria ir nuspalvina žmogaus vidinį pasaulį, palengvina būtį, o tada ir išorinis pasaulis matomas kitokiu žvilgsniu.
Suprasti save – ne privilegija. Tai yra sveiko, atsakingo, pagarbaus žmogaus pozicija.
Deja, šis procesas nėra toks jau paprastas: kartais tenka išgyventi skausmingus atradimus, lėtai atskleidžiant ir įsisąmoninant savo ankstesnius potyrius, jaučiant buvusios patirties poveikį tam, kaip šiandien jaučiatės ir elgiatės.
Sveikinu žmones, išsiruošusius į šį kelią, nes jo vertė – neabejotina ir išlieka visą gyvenimą.“
Kai labiau supranti save, geriau supranti ir kitą
Kristina Gečienė
Personalo vadovė
„Vis ryškiau matau emocinio intelekto svarbą: kaip svarbu suvokti kūno, jausmų ir minčių mums siunčiamus signalus. Jie atskleidžia, iš ko esi padarytas ir kodėl jautiesi būtent taip. O kai labiau supranti save, geriau supranti kitą, pagerėja santykiai, tampi pakantesnis. Studijos padėjo suvokti, kad gyvenimas yra toks, kokį susikuri. Esame 100 procentų atsakingi už savo mintis ir jausmus, todėl nesvarbu, iš kur atėjai, svarbiausia, kur nori keliauti toliau. Rekomenduoju šias studijas kiekvienam, kuris pats nori kurti savo gyvenimą.“
Psichologijos žinios praverčia ne tik darbe
Mindaugas Pranskevičius
UAB „Baltnetos komunikacijos“ generalinis direktorius
„Psichologijos akademija – universitetinio lygio studijos, paskanintos asmeniniais potyriais. Naudinga tai, kad čia pats tampi studijų objektu. Giliniesi į savo charakterį, elgesį, mintis, baimes, pasąmonę – viską, ko nematai veidrodyje. Nustebino, kiek daug mes atsinešame iš savo vaikystės, todėl pradėjau daugiau domėtis žmonių, su kuriais bendrauju, istorija. Daugiau apmąstau, kodėl žmogus yra toks, o ne kitoks. Žvelgdamas į praeitį matau, kad tapau kantresnis ir labiau įsiklausantis. Nepastebimai psichologijos žinios, kurias pradžioje ketinau taikyti darbe, praverčia ir asmeniniame gyvenime. Net nepajutau, kaip draugai pradėjo klausti patarimų santykių klausimais.“
