Per vieną paskaitą pasakojo apie kenksmingus, piktybinius žmones. Psichologas apibūdino jų požymius, pasakojo, kaip jie nuvertina pasiekimus ir jausmus. Nuodingai juokauja, žemina svetimų žmonių akyse. Džiugiai pastebi kiekvieną klaidą ir tuojau pat apipila įžeidimais. Sužvejoja kokią nors informaciją, perduoda kitiems, kad kuo skaudžiau įgeltų. Verčia visą laiką teisintis ir yra įsitikinę, kad visi jiems skolingi ir viską privalo. Privalo ir taškas… Nuo tokių žmonių reikia gintis, o dar geriau – su jais nekontaktuoti. Nėra prasmės kentėti tokį jų elgesį. Galima susirgti ir netgi mirti.

Paskaita pasibaigė. Ir vienas klausytojas paklausė: „Bet argi galima nutraukti kontaktus? Kaipgi taip? O jei su tokiu žmogumi esu priverstas bendrauti?” Psichologas dar kartą pakartojo, kad organizmui ir psichikai bei nervams to nepaaiškinsi. Ir sveikata neišvengiamai suirs. O sveikata brangesnė už norą pasirodyti geru.

Vyras liūdnai atsakė, kad tai žmona jį įžeidinėja ir žemina. Fiksuoja visas jo klaidas ir su pasityčiojimu vadina kreivarankiu vėpla bei idiotu. Pasakoja pačius intymiausius dalykus savo mamai. Gali viešai aprėkti ir išjuokti, pasityčioti… Su ja neįmanoma apie nieką pasikalbėti: tuojau pat pradeda ginčytis ir žeminti. Vyras labai karčiai visa tai papasakojo ir pridūrė, kad jau patyrė du infarktus. Ir ką jam dabar daryti?

Sukruto ir kiti paskaitos klausytojai. Kažkas prisipažino, kad turi lygiai tokią pat motiną, kažkas – seserį. Paaiškėjo, kad tokiu būdu elgiasi labai daug artimų žmonių. Svetimi nedrįsta, negali sau šito leisti, o artimieji smūgiuoja į skaudžiausias vietas, nuodingai kandžiojasi kaip gyvatės. Paaiškėjo, kad patys kenksmingiausi žmonės yra tuo pat metu patys artimiausi, štai kur didžiausia problema.

Agresija rūšies viduje yra žymiai baisesnė už agresiją kitos rūšies atstovams – tai puikiausiai žino zoopsichologai. Svetimų baiminamės kur kas labiau, nei savų. Svetimas arba paspruks, arba adekvačiai duos grąžos. Galbūt netgi fiziškai. Arba suorganizuos viešą visuotinį pasmerkimą.

O savas – jis saugus. Jį galima trypti, kiek tik lenda. Savas dar ir gerai pažįstamas bei suprantamas, žinomos visos jo silpnos ir skausmingos vietos. Į jas ir smūgiuojama. O paskui apeliuojama į sąžinę, atsakomybės jausmą. Ir primenama, kad mes su tavimi vieno kraujo. Tu gi negali štai taip paprastai imti ir išeiti.

Taip besielgiantys artimieji nustoja būti artimaisiais. Agresorius ir kankintojas tampa svetimu. Nuo jų nuodingų įkandimų pradedama gintis. Arba nutraukiami santykiai. Jei agresoriui dar liko bent lašelis proto ir meilės – jis pasikeis.

O jei ir toliau tęsia, reiškia, jam į jus nusispjauti. Jam nesvarbu, ar pakirs jus infarktas, ar jums skaudu, ar sunku… Tenka rinktis: gyvybė ar pražūtinga kantrybė? Reikia atitolti, nusistatyti distanciją, pradžiai bent jau psichologinę.

Nesidalinti informacija, nelaukti iš jo pagalbos ir supratimo, neatverti širdies. Ir bendrauti su tokiais žmonėmis, laikantis saugaus atstumo, jeigu jau privalote su jais bendrauti. Kito būdo paprasčiausiai nėra.

.