Skirtingi žmonių gyvenimai

Mūsų gyvenimą įtakoja daugybė faktorių, daugumos kurių pakeisti negalime. Tačiau yra ir tokių dalykų, kurie pavaldūs tik mums patiems, ir nuo ko priklauso mūsų rytojus.

Sakoma, kad būtis lemia mūsų sąmonę. Gyvenimo būdas formuoja mūsų vertybių sistemą, nuotaiką, nusiteikimą. Visa tai formuojasi savaime, natūraliu būdu. Ir vis dėlto protingo žmogaus gyvenime šitas posakis suveikia atvirkščiai – sąmonė formuoja būtį. Kitaip sakant, tai kaip gyvename, priklauso nuo to, ką turime savo galvoje.

Žmogaus sąmonė – arba šiukšlynas, arba gėlynas. Vieni visur aplinkui mato tik blogį, sunkumus, skirtumus, prieštaravimus, purvą. Kiti mato gėrį, džiaugsmą.

Realiame pasaulyje esama ir vieno, ir kito. Su kaupu. Maždaug po lygiai. Bet kuriame žmoguje galima surasti daug gero ir ne mažiau blogo. Bet kokioje religijoje yra šventųjų žmonių, o taip pat tokių, kurie tai religijai daro gėdą. Bet kokioje šalyje esama pliusų ir minusų. Klausimas paprastas – į ką mes koncentruojamės? Nes į ką sutelkiame dėmesį – taip ir gyvensime.

Kai publikuoju savo Instagrame nuotraukas iš Indijos (labai myliu šitą šalį, kiekvienai metais praleidžiu joje bent porą mėnesių), susilaukiu skirtingų reakcijų. Tose pačiose nuotraukose vieni žmonės įžvelgia lengvumą ir paprastumą, kiti – skurdą, apgailėtinus ir pasibaisėtinus vaizdus, vieni regi švarą, kiti mato vien purvą. Ir juk visi lyg ir teisūs, nes Indijoje galima surasti visko iš karto. O iš kitos pusės verta susimąstyti: jeigu aš matau tik tai ir nieko daugiau – kas dedasi mano galvoje? Į ką esu susikoncentravęs. Į trūkumus, problemas? O gal sugebu įžvelgti viskame grožį ir švarą? Ir tai pasakytina ne vien apie Indiją. Indija – viso labo pavyzdys.

Jeigu nesugebame matyti grožio ir į jį koncentruotis, tai ir visas gyvenimas bus be jokio džiaugsmo. Mes juk ir savo vyruose privalumų įžvelgti nesugebėsime, dėkingoms pasijausti nesigaus. Ir vaikuose regėsime tik ydas, pulsime su jomis kovoti. Ir netgi bendraudamos su savimi, vietoje “labas rytas, saulute!” priešais veidrodį mes tikriausiai galvosime: “na ką, išropojai iš lovos, sena kerėpla!” Neretai moterys, kurios turi absoliučiai viską, kad galėtų jaustis laimingos, tokiomis nesijaučia, kadangi jų galvose – šiukšlynas. Rodos, viską ji turi – ir vyras negeria, paskui svetimus sijonus nelaksto, bet štai, matote – kojines išmėtė. Nepastebėdama vyriškyje jo gerų savybių, dėl kažkokių sumautų kojinių moteris pasiruošusi skirtis. Turite vaikų? Galima pasidžiaugti, milijonai moterų jų negali turėti, svajoja apie vaikus dieną naktį. Bet jei galvoje – vien mintys apie bemieges naktis ir kaprizus, jei ignoruojame mažylio šypsenas ir naujai įgytus įgūdžius, motinystė neteiks jokio džiaugsmo. Absoliučiai.

Įpročiai už mus stipresni. Mes visada ir viską vertiname. Pamatėme žmogų – ir iškart užkabinome jam kokią nors etiketę. Kokią? Priklauso nuo to, į ką fokusuojamės, kas dedasi mūsų galvoje. Kažkam tas žmogus bus vertas pagarbos, o kažkam – nemalonus subjektas.

Vieną ir tą pačią dovaną skirtingos moterys priims skirtingai. Kažkam ir nedidelis suvenyras – meilės pasireiškimas, o kitai ir briliantas – apgailėtina smulkmė.

Mes (ypatingai moterys) dažniausiai nusiteikę ieškoti ydų. Visur visada įžvelgiame trūkumus ir žinome, kaip juos ištaisyti. Ir visiškai nuoširdžiai galvojame, kad tai teisinga – juk negalima kalbėti vien apie gera, pastebėti vien gėrį! Tai nebus realus pasaulio vaizdas! Negalima vaikščioti su rožiniais akiniais! Mus dar vaikystėje išmokė neužriesti nosies ir akcentuoti būtent trūkumus. O ir įprastas gyvenimas suderintas būtent tokiu režimu, kad kol elgiesi gerai, į tave niekas nekreipia dėmesio, negiria, premijų nemoka. Bet pakanka nusižengti – ir iškart krūva pasekmių: baudos, problemos, pamokslai, teismai, tyrimai. Klaidas pastebi iš karto, o geri darbai lieka nepastebėti.

Mes nemokame sakyti komplimentų. Ir nemokame jų patys klausytis. Užtat puikiausiai mokame kritikuoti, šaipytis iš kitų, naudotis sarkazmu, žeminti ir badyti žmogui nosį į jo trūkumus.

Pamenu, dvi mano draugės po pažinties su jaunuoliu stengėsi įtikinti viena kitą, kad pašnekovė neteisi. Viena rėkė, kad jo kojinė skylėta, vadinasi, jis apsileidėlis. Kita aiškino, koks jis rūpestingas. Pirmoji laikė jį nevertu kandidatu bendravimui, antroji – perspektyviu kavalieriumi. O vyras – vienas ir tas pats. Bendravo jie visi drauge, bendroje kompanijoje. Tik išvados visiškai skirtingos. Ir taip – pirmoji vis dar netekėjusi, ieško idealo, o antroji turi laimingą šeimą. Taip, jos vyras – ne idealus, tačiau šeima rūpinasi ir vaikus su žmona labai myli.

Kiekvieną kartą, kai rašau apie keliones, aš rašau tik apie gerus dalykus. Todėl kad gėrio visur pakanka. Įvairaus gėrio. Ir kiekvieną kartą kokie nors žmonės parašo, jog aš idealizuoju, juk visi žino, kad Indijoje – purvas, skurdas, musulmonai žmonas muša, Balio gyventojos dirba už centus ir negali išsiskirti su vyrais, europietės gąsdina visus savo baisia išvaizda, amerikietės – storos… Ir t.t. Nors dažniausiai vėliau paaiškėja, kad tie rašeivos nė karto nesilankė nei Indijoje, nei musulmoniškose šalyse, pasidarė savo išvadas, remdamiesi kažkokiomis naujienų laidomis ar “pažįstamo žmogaus pusbrolio draugo” pasakojimais. Nieko nematė savo akimis, tačiau turi tvirtą nuomonę. Negatyvią, savaime aišku.

Aš neidealizuoju nė vienos šalies šiame pasaulyje. Žinau, kad visur yra minusų ir kad daugumoje tradicinių kultūrų esama perlenkimų. Lygiai kaip ir mūsų jokios kultūros nebeturinčioje visuomenėje ar vakarietiškame feminizme.

Bet aš esu linkusi visur įžvelgti tą gera, kurio nėra kitose vietose. Pamatyti tai, ko galima būtų pasimokyti. Ir tokių dalykų galima atrasti kiekviename pasaulio kampelyje.

Ieškau to, kas praturtins mano vidinį pasaulį. Kas padės man tapti laimingesne. Dėl to esu linkusi kalbėti apie gera. Ir apskritai, ir su savo knygų skaitytojais. Nes man ir pačiai norisi jaustis laimingai, ir kad kiti būtų laimingi.

Visos tos srutos – užkrečiamos. Jos kartais labiau patrauklios, visokie realybės šou, kur žmonės vis labiau degraduoja, susilaukia neregėto populiarumo. Televizijoje esama kanalų, kurie ištisą parą transliuoja skandalus, žmogžudystes, nusikaltimų tyrimus, košmarus, purvą. Ir žmonės žiūri visa tai, užsikrečia, išsiterlioja protus tomis srutomis, o paskui jau nebegali sustoti – tą patį purvą pradeda patys transliuoti pasauliui. Kuriems galams? Sustokite, pasižiūrėkite, kas dedasi jūsų viduje. Jūs tikrai norite tame gyventi, tame murkdytis?

Mūsų sąmonė lemia mūsų būtį. Jeigu sąmonė – sąvartynas, tai ir gyvenimas toks pats. Jeigu sąmonė – gėlynas, tai ir gyvenimas kvepės ir žydės.

Klausimas tik vienas – į ką fokusuojamės ir ką susitempiame sau į galvas ir širdis iš išorinio pasaulio. Ką įpratome matyti, į ką užsiciklinome ir kam teikiame didesnę reikšmę.

Paversti galvą šiukšlynu labai lengva. Nieko nereikia daryti, kalti bus visi aplinkui, pasaulis bus neteisingas ir siaubingas. Juk laikyti visus vyrus ožiais kur kas paprasčiau, nei išmokti juos suprasti ir priimti. Paprasčiau gyventi vienai, nei derintis prie partnerio, jo tėvų, tuo pat metu stengiantis dar ir savęs neprarasti.

Ir moterys sąmoningai renkasi vienatvę. Paprasčiau dirbti neapkenčiamame ofise, negu ieškoti savęs ir realizuotis – juk tai baisu, rizikinga, plius dar ir įvairūs “geranoriai” liežuviais užplaks. Paprasčiau tikėti, kad vaikai – blogis, raukytis nuo kiekvieno jų kaprizo ir vaidinti kankinę. Ar apskritai negimdyti ir su panieka žvelgti į vaikus ir jų mamas. Juk taip iš tiesų paprasčiau! Paprasčiau tikėti, kad viskas kaip nors savaime susiklostys, negu mokytis atlikti savo pareigas ir mylėti. Paprasčiau gyventi “kaip visi”, negu eiti savo keliu, kurį prieš tai dar reikia susirasti. Paprasčiau susiburti visiems ir visoms palei šiukšlyną ir viską aplinkui keikti. Jokių pastangų. Tiesa, ir laimės jokios, ir dar aromatai šiaip sau…

O štai norint išauginti gėles – čia jau reikia pasistengti. Išmokti dėkoti, pastebėti gera. Netgi savo vyriškyje, kuris kojines išmėto, galima surasti milijoną gerų savybių. Kai kurios iš jų dar tik užuomazgos būsenoje, be “laistymo” ir priežiūros jos gali žūti. Gera galima įžvelgti netgi anytoje, kuri jūsų nemyli. Pavyzdžiui, ji pagimdė ir užaugino jūsų mylimą vyrą. Bet kokioje, netgi sunkiausioje situacijoje visada esama to, už ką galime jaustis dėkingais. Turime būti dėkingi bent jau už tai, kad esame gyvi, turime šeimą, pastogę ir visa kita, ką turime.

Štai šį dalyką aš ir vadinu – “auginti gėlyną savo galvoje”. Tai sudėtingiau, tačiau perspektyvoje – žymiai maloniau ir džiugiau. Norite pabandyti?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *