Skirtumai tarp pagalbos ir prievartos

Prievarta niekada negali tapti pagalba, o štai pagalba pavirsti prievarta – gali.

Prievarta šiuo konkrečius atveju aš laikau bet kokį žmogaus asmeninių ribų pažeidimą. Egzistuoja labai aiškūs kriterijai, kada pagalba pavirsta prievarta. Štai jie:

Pagalba tampa prievarta ir smurtu tada, kai teikiame tą pagalbą be kito žmogaus prašymo ir sutikimo. Stipresnis variantas – kai „padedame” netgi po to, kai žmogus prašo atsikabinti. Posakis „pasivysiu ir dar sykį jam padėsiu” – kaip tik apie tai.

Pagalba tampa prievarta ir smurtu tada, kai kitas žmogus prašo mus padaryti tai, ką pajėgus pats atlikti. Šiuo atveju jis parazituoja mūsų sąskaita. Posakis „sėdėti ant sprando” – kaip tik apie šį pagalbos variantą. Be to, kiekvieną kartą, kai padedame žmogui atlikti tai, ką jis ir pats gali padaryti, mes pasiunčiame jam du signalus: pirmasis labai mielas: „Aš tave myliu, aš visada šalia”, o antrasis neakivaizdus, užslėptas, tačiau ne mažiau realus: „Aš žinau, kad pats nesusidorosi”. Antro varianto atveju aplinkiniai, draugai ar giminaičiai savo rūpestingumu greičiau skatina ir stiprina nemalonų simptomą, nei padeda jo atsikratyti.

Pagalba tampa prievarta ir smurtu tada, kai padedame kitam, patys to nenorėdami. Spjauname į save, nepaisome savęs vardan draugystės ar meilės, pamiršdami, kad svarbiausia meilėje ir draugystėje – sąžiningumas ir atvirumas.

Pagalba tampa prievarta ir smurtu tada, kai atsisakome kokių nors svarbių savo reikalų, kad padėtume kitam. Pavyzdys: moteris bėga raminti nelaimingos draugės po skandalo, nors jos pačios namuose kunkuliuoja nelabai geros aistros. Mums paprasčiau dalinti patarimus, sprendžiant svetimas problemas, nei imtis spręsti savas.

Padėkite sau, padėkite kitiems, padėkite pasauliui, tik prieš tai išsiaiškinkite tos pagalbos tikruosius motyvus.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *