Šiomis dienomis daug rašoma apie tai, kokie santykiai laikomi toksiškais. Tačiau tuo pat metu mažai dėmesio skiriama tam, ką galima laikyti sveikais santykiais. Ir koks tarp šių santykių skirtumas? Šiame straipsnyje pakalbėsiu apie principą, kuriuo grindžiami bet kokie sveiki santykiai, kad galėtumėte lengvai paanalizuoti savo santykius su partneriu.
Pirmiausia turiu pažymėti, kad sveiki ir brandūs santykiai šiame tekste yra sinonimai. Kodėl taip yra, suprasite skaitydami toliau.
Norėdami suprasti šią problemą, pirmiausia pereikime prie teorijos. Kadaise E. Berne’as asmenybės struktūrą apibūdino kaip trijų vidinių asmenybės dalių, trijų ego būsenų sąveiką: Vaikas – Tėvas – Suaugęs. Kiekvienas iš jų turi savo funkcijas ir apraiškas. Pavyzdžiui, vaikas yra ta asmenybės dalis, kuri priima tai, kas jam duodama, arba protestuoja/priešinasi (jeigu tai „neklaužada vaikas”). Tėvas yra ta mūsų dalis, kuri auklėja, rūpinasi, kontroliuoja, duoda. Suaugęs – ta asmenybės dalis, kuri sąmoningai pasirenka ir yra atsakinga už savo pasirinkimus ir sprendimus.
Visi šie vaidmenys yra būtini ir svarbūs harmoningai žmogaus egzistencijai. Tačiau kartais kyla sumaištis ir painiava. Pavyzdžiui, vietoj Suaugusio žmogų ima valdyti Vaikas. Jis stengiasi priimti svarbius sprendimus, tačiau nenori prisiimti už juos atsakomybės. Arba Tėvas, užuot rūpinęsis ir globojęs, kritikuoja ir žemina vidinį Vaiką. Yra daug įvairių variantų ir kombinacijų.
Esmė ta, kad viską, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje, mes realizuojame ir santykiuose su partneriu. Pavyzdžiui, jei mūsų vidinis Vaikas vaikystėje negavo pakankamai dėmesio ir meilės, jis iš visų jėgų stengsis to gauti suaugęs. Bet ne iš mamos ir tėčio, kurių galbūt jau nebėra, o iš partnerio. Kitaip sakant, ego būsena, kuria remdamasis toks žmogus kurs santykius, yra Vaikas. Jis susiras sau partnerį-tėvą/mamą ir gausis nuostabi pora. Jiedu papildys vienas kitą. Vienam visada visko reikės ir jis visą laiką ims, o kitas patvirtins savo reikalingumo ir svarbumo poreikį, globodamas ir rūpindamasis (arba kontroliuodamas ir auklėdamas).
Tačiau visa tai – apie nesubrendusius ir nesveikus santykius.
Kas tada yra sveiki santykiai?
Tai tie santykiai, kuriuose dalyvauja du Suaugusieji. Taip, kartais jie gali peršokti į Vaiką ar Tėvą. Tačiau tai bus labiau panašu į žaidimą, o ne į santykių modelį.
Kuo sveiki santykiai iš esmės skiriasi nuo kitų variantų? Juose vienas partneris gerbia kitą partnerį ir jo asmenybę. Tai reiškia, kad vienas žmogus gerbs kito pasirinkimus ir sprendimus. Tokiuose santykiuose yra viena tokia įdomi sąveikos forma kaip kvietimas. Žmogus kažką pasiūlo kitam, o tas turi pilną teisę nesutikti, atsisakyti ir apskritai turėti savo nuomonę. Ir tai bus laikoma normaliu reiškiniu.
Sveiki santykiai grindžiami principu: partneris turi teisę pats pasirinkti ir nuspręsti, net jeigu jo pasirinkimas man nepatinka arba aš nesutinku.
Atminkite, Suaugusio žmogaus funkcija – sąmoningai rinktis, priimti sprendimus ir prisiimti už tai atsakomybę. Ir jeigu aš tai darau savo gyvenime, tai esu įsitikinęs, kad ir kitas žmogus yra pakankamai subrendęs, jog elgtųsi lygiai taip pat. Su juo elgsiuosi atitinkamai ir būtent tokie santykiai bus brandūs ir sveiki.
Kontrasto dėlei: Tėvų pozicija santykiuose visada reikalaus, kad partneris taptų tuo, ko reikia Tėvams. Vien todėl, kad Tėvas įsitikinęs, kad tai teisinga. Jis mokys, spaus, manipuliuos, gelbės, tačiau visiškai nepasitikės kitu, netikės, kad partneris kad pats sugebės priimti kokį nors sprendimą. „Su tavimi kažkas negerai. Aš geriau žinau, ko tau reikia ir koks tu turėtum būti” – tokia yra Tėvo/Mamos pozicija, kuri visada viešpataus nesubrendusiuose santykiuose.
Pajauskite skirtumą:
1. „Tau reikėtų užsiimti plaukiojimu ir pradėti bėgioti rytais!”
2. „Nuo pirmadienio planuoju eiti į baseiną. Prisijungsi?”
