Spontaniški barniai ar ilgalaikės konfrontacijos?

Sakoma, kad mylimųjų barniai tik stiprina šeimą – bet tik tuo atveju, kai netrukus po ginčo ir susitaikoma. Tiesa, dažniausiai taip ir būna. Tačiau neretai atsitinka ir taip, kad po netikėto (ar suplanuoto) „susirėmimo“ sutuoktiniai išsivaikšto po atskirus kambarius, kaip boksininkai į skirtingus ringo kampus.

Iki kito „raundo“ ar mėgaujantis neišvengiamo „revanšo“ laukimu. O kartais – su mintimi, kad jie daugiau nesivels į eilinį „mūšį“.

Kas ginčo metu vyksta su žmonėmis? Žmogaus organizmas į jį reaguoja kaip ir į bet kurį kitą pavojų – sudėtingų biocheminių procesų lavina, kuri baigiasi galingu streso hormono kortizolio pliūpsniu į kraujotaką. O jis savo ruožtu padažnina ir sustiprina širdies plakimą, padidina arterinį kraujospūdį, gliukozės koncentraciją ir leukocitų kiekį kraujyje, pagreitina chemines reakcijas.

Kitaip tariant, padidina ir koncentruoja energetinį potencialą, taip suteikiant organizmui daugiau jėgų efektyviai dirbti fizinio krūvio sąlygomis. Atkreipkite dėmesį į esminį žodį – „fizinio“.

Rūpestingoji gamta mūsų protėviams kortizolį davė dėl dviejų priežasčių – kad suteiktų jiems galimybę aktyviai kautis (ir gintis, ir pulti) bei, jei pasirodys, kad jėgos nelygios, – greitai sprukti. Ilgainiui žmonija evoliucionavo ir prie fizinio krūvio prisidėjo psichologinis, kurio metu nevyksta aktyvūs raumenų judesiai. Bet organizmo apsaugos programos forma išliko tokia pati – kortizolis, kortizolis ir… kortizolis.

Jei elgtumės taip, kaip mūsų protėviai, tai bet kuris ginčas tikriausiai baigtųsi fiziniu susidorojimu. Vieni į darbą paleistų kumščius, kiti – kojas. Bet kuriuo atveju, ir viena, ir kita padėtų sunaudoti atsiradusį energijos perteklių bei sumažinti kortizolio koncentraciją kraujyje.

Bet reikia pasidžiaugti, kad gyvename civilizuotame pasaulyje, kur toks elgesys vadinamas nederamu, yra smerkiamas visuomenės ir už jį baudžiama pagal įstatymus. Todėl ir streso slopinimo metodai tapo „civilizuotesniais“ – ant žemės išmėtomi rūbai (rinkis savo skudurus ir dink iš čia!), vėliau tie rūbai surenkami ir išskalbiami; gali būti sudaužoma ir sulaužoma kas nors reikalingo (tegu dega viskas mėlyna liepsna), o vėliau, jei pavyks, taisoma ir klijuojama.

Specialistai taip pat neliko nuošalyje ir nepaliko šios problemos be dėmesio – jie, pavyzdžiui, rekomenduoja išeiti į gatvę ir greitai apeiti aplink namą kelis kartus; nulėkti iki artimiausio baseino ir pasiplaukioti. Priskaldyti malkų, paskambinti varpais…

Gerai, jei staiga užsiplieskęs ginčas greitai ir pasibaigia. Sukunkuliavo – ataušo – atsiprašė vienas kito – ramiai apsvarstė priežastis – priėmė išvadas – susitaikė. Nedidelėmis dozėmis kortizolis rimtos grėsmės nekelia.

Kai kurie specialistai netgi linkę manyti, kad nuobodaus ir monotoniško gyvenimo sąlygomis nedažni „pasipurtymai“ gal netgi naudingi – mobilizuoja organizmo jėgas. Bet juk būna ir ilgalaikių konfliktų. Dėl užsispyrimo, išdidumo, baimės pripažinti savo kaltę ir būti baudžiamiems pagal nuopelnus ar dėl kokios nors kitos priežasties sutuoktiniai atsisako atsiprašyti vieni kitų bei sėsti už derybų stalo.

Barnio scena, nuolat besikartojanti galvoje, sutuoktinius vėl ir vėl grąžina į pradinį konflikto įsižiebimo tašką. Ir kaskart organizmas į tai reaguoja eilinės kortizolio dozės išskyrimu, prisiminimus naiviai suvokdamas kaip realią situaciją.

Hormonas savo darbą žino – širdis baladojasi, spaudimas pakyla, šokteli cukraus kiekis kraujyje. Išsikrovimo nėra. Nemalonūs prisiminimai – ne priežastis daužyti indus. Greičiau atvirkščiai. Norisi ramybės, norisi atsipalaiduoti ir užsimiršti.

Deja, organizmas „neapmokytas“ atpažinti ir klasifikuoti situacijas, kad galėtų spręsti „šioje situacijoje reikia mobilizuotis, o kitoje – atsipalaiduoti“. Kiekvieną kartą jis reaguoja vienodai: stresas – kortizolis. Ir tai jau nebesaugu.

Nuolatinis padidėjęs kortizolio kiekis kraujyje gali sukelti sunkių (kartais – negrįžtamų) pasekmių – imuninės sistemos silpnėjimą, hipertenziją, diabetą, Alzheimerio ligą (degeneracinę ligą, dėl kurios sutrinka atmintis ir prasideda silpnaprotystė) bei kitus nemalonius negalavimus.

Jei ginčijatės – darykite tai neilgai. O dar geriau – apskritai nesiginčykite. Stresinių situacijų gyvenime ir be šeimyninių barnių pakanka, ar ne?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *