Stiprios santuokos laikosi ne ant meilės

Meilė, savaime suprantama, yra labai svarbi, tačiau ne visada ir ne visose porose viskas laikosi ant jos.

Meilė – nuostabus jausmas, skatinantis žmogų ryžtingiems veiksmams. Ir tuo pat metu tai – viena didžiausių klaidų. Klaida yra ta, kad iš meilės mes pernelyg daug tikimės, pamiršdami visa kita. Mes manome, kad stipraus jausmo visiškai pakaks visoms problemoms išspręsti. Būna, žinoma, ir taip, bet ne per dažniausiai.

Jeigu su partneriu be meilės mažai kas sieja, anksčiau ar vėliau šitas trapus tiltas tarp dviejų žmonių sugrius. Kodėl trapus?

Pirmas dalykas: meilė – ne tas dalykas, kuris duotas mums kartą ir visiems laikams nekintančiu pavidalu. Meilė gali praeiti, mes galime suklysti, supainioti ją su kitais jausmais – aistra, įsimylėjimu, potraukiu. Laikui bėgant, meilė transformuojasi iš pirminio karšto jausmo į kur kas ramesnį ir stabilesnį. Ir stabilumo būsenoje ji jau nebeliepsnoja taip ryškiai. Dėl to reikia dar kažko, kas papildomai palaikys jausmus ir santuoką.

Antras dalykas: daug žmonių santuokoje žvelgia į meilę pernelyg atsainiai. Jie nepaverčia jos kertiniu šeimos akmeniu, numoja į ją ranka. Naudojasi meile kaip universaliu atsikalbinėjimu ir pasiteisinimu: „Jeigu myli, tai mylės bet kokią – ir storą, ir apsileidusią”, „Jeigu myli – nebus neištikimybės”, „jeigu myli – pakentės”. Jau nekalbant apie tai, kad dažnai manipuliuojama tiek meile, tiek mylimu žmogumi. Visa tai gesina jausmus ir juos griauna.

Juo labiau, kad dauguma žmonių, ypatingai moterų, nesugeba atskirti vyro meilės nuo kitų jausmų. Vyras gali mylėti ją kaip žmoną, savo vaikų motiną ir šeimininkę, tačiau gali nejausti jokio potraukio kaip moteriai. Tame tarpe ir dėl to, kad ji apsileido ir prasčiau atrodo. Kitaip sakant, meilės nereikalingas svoris neįtakoja, o štai potraukiui įtaką gali padaryti labai didelę.

Trečias dalykas: kasdieninėje buityje galime pamiršti mus siejančių emocijų gilumą, dėl to jos negali ateiti mums į pagalbą. Gali prireikti rimto sukrėtimo, kad „prisimintume”, koks išties mums yra brangus partneris.

Dėl to meilė visiškai netinka vaidinti vienintelio santykių pagrindo vaidmens. Neretai ji negali būti netgi pagrindiniu santykių ramsčiu. Ypač ilgalaikėse santuokose. Meilužė gali rautis plaukus, raudodama iš nevilties, kad jos mylimasis niekaip negali palikti šeimos, kad netgi jei atvėso jausmai žmonai, jam jo santuoka vis tiek yra rimtesnis dalykas už meilę meilužei.

Tai kas gi tai galėtų būti? Pavyzdžiui, komfortas. Jis ateina santykiams į pagalbą, kai nurimsta pirmosios aistros. Kai sakė vienas mano pažįstamas: „Jeigu meilė praėjo – tai dar ne priežastis skirtis”.

Komfortas – tai žymiai daugiau už paprastus patogumus, įpročius ir mėgstamus kotletus. Tai – viskas paimta drauge, plius stiprus savo vietos namuose pojūtis. Galima jau nebemylėti žmonos taip stipriai, kaip kitados, bet jeigu greta jos gera, jeigu tenkina sutvarkyta buitis, toks gyvenimas išties daug vertas.

Žmonės giliai įleidžia šaknis į tokį puikiai sutvarkytą gyvenimą. Ir dėl šios priežasties pasirengę daug iškęsti – ir barnius, ir neištikimybę, ir šaltumą ir dar daug ką. Žvelgiant iš šalies, gali atrodyti neįtikėtina – kurių galų žmogus gyvena tokioje santuokoje?!

Turėkite galvoje: esama fundamentalių dalykų, kurių dauguma paprasčiausiai neįžvelgia.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *