Subrendusios keistis

Dėl ko poros dažniausiai ateina pas psichologą? T.y. dėl kokių problemų jos dažniausiai kreipiasi? Kokiam procentui pavyksta tas problemas išspręsti ir nuo ko tai priklauso?

Iš pradžių būna skambutis. „Mes norėtumėme užsirašyti“. Didesnė dalis skambinančiųjų – moterys. Drąsios, tvirčiau už vyrus žinančios, kad atėjo metas santuokos remontui (rečiau – profilaktiniam patikrinimui). Problemos, jei atmestume problemas su vaiku, dažniausiai tokios:

  • Aš pavargau nuo jo vėlyvo grįžimo namo;
  • Mes nuolat keliame skandalus;
  • Jis turi kitą – tegul prisipažįsta;
  • Mes nebepasitikime vienas kitu;
  • Tarp mūsų išnyko artumas;
  • Mes retai mylimės;
  • Jis geria.

Būna ir vyrų skambučių. Pavyzdžiui, vyrai pasako:

  • Ji nervuota;
  • Ji priekabi;
  • Ji nebenori su manimi gyventi;
  • Ji turi kitą – tegul prisipažįsta;
  • Ji be pagrindo pavyduliauja;
  • Ji neklauso manęs, nesimoko.

Žinoma, būna ir egzotiškesnių variantų, susijusių su tautybių ir lytinės orientacijos skirtumais, arba štai tokių: „aš tau gimtadieniui padovanojau vizitą pas psichoterapeutą“. Tačiau sustokime ties tuo, kas tipiška.

Poros ateina nelabai greitai. Kartais sutuoktiniai ateina po vieną, o kita pusė „turi per daug reikalų“ ir prisijungia vėliau. Šios kabutės aplink „reikalus“ reiškia, kad iš tikrųjų ateiti nėra noro. Kaip taisyklė, noro neturi vyrai. Jie pasako: o ko aš nežinau? O apie ką tu su manimi negali pasikalbėti? O kodėl mums nemokamai nesusėdus prie kavos ir patiems visko neišsiaiškinus?

Skamba tai kaip blogai užslėpta baimė “išnešti šiukšles”. Juk geriau viską neigti,tiesa? Ne, netiesa. Sveikas moteriškas protas verčia eiti pas stomatologą skaudant dančiui ir į servisą – neužsivedant mašinai. O ne slėpti iškilusias problemas. Ir ne prie kavos apie dantį ir variklį šnekėti.

Todėl žmonos labai tvirtai atsako: todėl mes negalime patys, kad tu nesileidi į šnekas. Tu tik murmi: “atstok, myliu, pavargau“ ir eini miegoti. Ir vyrai, neturėdami argumentų, pasijunta taip, kaip kadaise jausdavosi mokykloje, kai mokytojos sakydavo: “viskas. Eisime aiškintis pas direktorių.” Nes beveik visuomet kreipimesi pas psichoterapeutą numatyta kažkieno kaltė.

Pirmas ir natūralus besikreipiančio sutuoktinio noras ir yra toks: apkaltinti kitą pusę, išteisinti save ir paprašyti psichoterapeuto, kad jis ištaisytų kitą sutuoktinį. Nes daugiau kentėti / kovoti pasidarė nebeįmanoma. Trūksta žodžių ir trūksta jėgų.

Pakeliui išaiškėja ir kitas noras: kad į santykius grįžtų aiškumas. O jei dar norisi – tai ir meilė. Tiesą sakant, didelė dalis besikreipiančių porų apie meilės sugrąžinimą kalba mažai. Nebent ateitų labai jauni žmonės.

Besikreipiančios poros visada labai unikalios. Tuo, kad kiekvienas žmogus jose netikėtas savo kūrybine potencija, savitas savo požiūriu į žmones. Be to, jis turi unikalų humoro jausmą ir savotišką būdą tvarkytis su sunkumais, atneštais iš savo tėvų šeimos. Todėl nė vienos pas mane besikreipusios poros aš su niekuo nesumaišysiu. Tačiau problemos jų – universalios. Susiveda jos į tai, kad: “manęs iš tikrųjų niekas nemyli“. Kas pratęsus reiškia: “ir aš jaučiuosi blogas, nevykęs ir vienišas“.

Žvilgterkime į istoriją.

Santuokos kažkada buvo kuriamos proto pagalba, tam, kad kartu dirbti žemę, prižiūrėti gyvulius, gimdyti ir auginti vaikus. Dabar santuokos kuriamos iš meilės ir kitu tikslu: kad jose mes jaustumėmės saugūs, geri, sėkmingi ir atsirastų savotiškas „mes„ jausmas. Padedantis nugalėti vienatvę.

Pagalvokime apie šį reikalavimą ne kaip apie savaime suprantamą. Šeima – nėra nauja, gamtai iki šiol nežinoma gyvių sąjungos forma. Tačiau šis reikalavimas – “padaryk mane geru ir mylimu“- naujas.

Vilkė neteka už vilko, kad jaustųsi gera. Ji yra ir lieka tokia, kokia buvo. Vilkė su savo snukiu ir dantimis. Ir antelė neteka už antino, kad taptų gera ir kad šalia atsirastų draugas. Ji lieka tiek pat draugiška, kiek iki šiol. T.y., nedraugiška visai. Ir vyras jos lieka antinu. Su siaubingu balsu. Tik jos tai nestebina. O šeško nestebina, kad jo žmona smirdi. O makakos nestebina, kad jos vyras nuolat krapšto savo užpakalį. O …

Žmonės didžiąją dalį savo istorijos kūrė šeimas panašiu principu: kad kartu vestų ūkį ir augintų vaikus. Saugojant juos nuo žvėrių, priešų ir gamtos stichijos. Visiškai nereikalaujant nei iš savęs, nei iš kito būti gerais, sėkmingais ir turėti bendrumo jausmą. Bendrumo ir saugumo jausmas buvo. Tik psichologiniam gerbūviui palaikyti tarnavo visai kiti dalykai:

  • Bendruomenė: gentis, didelė šeima;
  • Tikėjimas: toteminiais gyvūnais, šventais medžiais; dvasiomis ir magais;
  • Papročiai, kuriuos prižiūri seniai;
  • Savo kūno ir gamtos vienybės pajautimas;
  • Nuolatinis draugiškas vienas kito palaikymas mūšyje ir medžioklėje;
  • Nuolatinis vienybės jausmas kovojant su priešais.

Ir štai kelis šimtmečius mes tuokiamės psichoterapiniais sumetimais – kad santuoka mums suteiktų tai, ką šiaip suteikdavo visai kiti dalykai. Mes keliame santuokai keistą reikalavimą. Santuoka nustemba ir bando šį reikalavimą vykdyti. Tačiau ji neišgali. Nes santuoka turi daug savotiškų programų arba rūpesčių: susirasti gyvenamąją vietą; prisiderinti seksualiai; nustatyti savo reitingą kaimynų atžvilgiu; gimdyti vaikus; išsiaiškinti ta proga naują santykį su uošviais; prasimaitinti; išauklėti vaikus; susitvarkyti su jų paauglystės krize; susitvarkyti su materialiniais stresais, sutuoktinių ligomis, praradimais ir mirtimis.

Matote, kiek daug reikia santuokai per trumpą amžių padaryti. O mes ją dar apkrauname psichoterapiniais uždaviniais „padaryk mane mylimu, saugiu ir nevienišu“. Aha, tuoj pat. Aišku, kad ji persitempia ir neatlaiko!

Todėl susitinkant su šeimos nariais mes, t.y., psichoterapeutai atsisakome „teismo“ ir „perauklėjimo“ programos. Mes bandome pasiūlyti sutuoktiniams kitokią: pažinimo ir vystymosi – programą. Jei sutuoktiniai nenori, jie sutuoktinių terapiją sabotuoja: “mes neturime pinigų“. Arba „mes neturime laiko“.

O jei priima šią programą, tai įsitraukia į pažinimą ir vystymąsi. Tai labai įdomu. Paaiškėja, kad santuoka – tai iš tikrųjų gyvas organizmas, kurio dalys sugeba viena kitą keisti, palaikyti ir netgi pagydyti. Ir kad netgi labai susvetimėję žmonės joje susieti labai stipriais nežodiniais ryšiais. Ir kad santuoka gali virsti vieta, kur tau ir saugu, ir gera.

Reikia tik kiek pažinimo: nustoti kritiškai žiūrėti į sutuoktinį, suvokti savo tamsiąsias ir šviesiąsias puses. Nustoti kritiškai žiūrėti į save ir suvokti sutuoktinį. Nebebijoti konfliktuoti, nustoti tylėti ir pradėti bartis, nes konfliktuose grūdinasi charakteris. Nustoti konfliktuoti ir bartis, nes kovoje griūna tas, dėl ko kariaujama, o tyloje gimsta atsakymai. Ir suprasti, kad ne sekse čia reikalas. Ir suprasti, kad reikalas sekse.

Po šitų prieštaringų supratimų niekas darosi neaišku. Tačiau tai ir yra pasikeitimo ženklas. Vizitas pas psichoterapeutą sujaukia santuokos pusiausvyrą. O po to ateina pačių sutuoktinių sprendimai – kūrybiški, su humoru, saviti ir unikalūs.

Kiek procentų porų tai daro? Iš tų, kurios nesabotuoja terapijos, nepanaudoja jos kaip teismo, o panaudoja pažinimui ir kūrybai, pasikeičia visos. Atkreipkite dėmesį: pasikeičia pačios. Jei kada nors atsirastų pora, kuri pasakytų: „tai ne mes pasikeitėme, tai mus psichoterapeutas pakeitė“… Tuomet nė skatiko nevertas nei tas psichoterapeutas, nei ta pora.

Kodėl? Todėl, kad santuokos požymis – sugebėjimas save palaikyti. O „jis mane pakeitė“- negyvumo požymis. Taip taburetė gali sakyti. Santuokai, kad ji pradėtų save gydyti, reikia nedaug. Dėmesio, pagarbos, mažesnio reikalavimo, humoro, susivokimo ir kūrybos.

O kaip su meile? O su meile viskas visuomet geriau einasi.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *