Būna, kad santykiai su artimaisiais atsiduria aklavietėje. Su pačiais artimiausiais – sutuoktiniais ir vaikais – problema paprastesnė. Kuo pagrįsti santykiai su partneriais ir vaikais? Žinoma, meile. Ir kadangi meilėje esama vietos ir kantrybei, ir nuoširdumui, pasitikėjimui, supratimui, širdingumui, jeigu visi šie jausmai abipusiai – konflikto sprendimas tampa ganėtinai paprastu uždaviniu.
O mes pasikalbėsime apie bendravimą su tolimesniais šeimos nariais. Lengva mylėti vyrą ir vaiką, o kaip su vyro tėvais ar sūnaus žmona? Iš visų jėgų stengiamės juos pamilti, tačiau mūsų pastangų niekas nepastebi ir nevertina. Mes ir toliau stengiamės, tačiau darosi vis sunkiau ir sunkiau. Pradeda reikštis nuoskaudos, pralaimėjimo kartėlis – visa tai slapstome savo viduje. Štai čia slypi problemų pradžia. Pasirinkote klaidingą scenarijų.
Ar jau nutuokiate, kokia problemos esmė?
Jūs neprivalote mylėti visų žmonių. Jūs neprivalote nuo pat pirmos pažinties minutės įsimylėti visų vyro giminaičių. Ir jums nereikia dėti visų tų nepakeliamų pastangų, kad sužavėtumėte tuo žmones, kad prisiverstumėte juos pamilti. Nepriklausomai nuo to, egzistuoja abipusė simpatija, ar neegzistuoja, nereikia stengtis iššokti aukščiau galvos.
Jūs esate lygioje padėtyje. Santykiai klostosi harmoningai tada, kai į juos dedamos lygiavertės pastangos. Jeigu anyta pernelyg stengiasi patikti marčiai, tai anksčiau ar vėliau ji pajus kartėlį ir nusivylimą. Lygiai toks pats pralaimėjimas laukia žento, kuris iš visų jėgų stengėsi užkariauti uošvio ar uošvės simpatiją. Pralošia abi pusės. Mažiau pastangų dėjęs žmogus dažniausiai jaučia spaudimą ir pareigos jausmą.
Kitas tokių santykių plėtotės variantas – oponentai vertina jūsų pastangas ir jaučiasi dėkingi. Tada jūsų pastangos yra visiškai pateisinamos ir abiejų pusių indėliai įgauna pusiausvyrą.
Svarbiausia klaida – pastangos pamilti ten, kur toji meilė visai neprivaloma. Santykiai tarp giminaičių grindžiami pagarba, kantrybe, supratimu. Mes pagal nutylėjimą gerbiame žmones, kuriuos myli mūsų vyras (žmona, sūnus, dukra), palaikome juos ir nekliudome. Šitų geranoriškų ketinimų ir šiltų jausmų visiškai pakanka taikiam sugyvenimui su didelės šeimos nariais.
Jei vieni pernelyg daug stengiasi, tai kiti, priešingai, pradeda manyti, kad jiems visas pasaulis skolingas už: „Aš tokį gerą vyrą išauklėjau, dėl to marti man privalo…” arba „Jam atiteko pati nuostabiausia moteris, dėl to jis man privalo…”, ir visa tai sakant, turima galvoje: „Esu toks nuostabus žmogus, man visi dėl to viską privalo ir yra už tai skolingi”. Sunkus atvejis. Toks žmogus pasmerkia save amžinam nepasitenkinimui, nuoskaudoms, kartėliui. O aplinkiniai kankinasi nuo jo manipuliacijų. Turime tokiems manipuliatoriams prablaivančią naujieną: niekas nieko jums neskolingas. Ir kuo anksčiau tai suprasite, tuo daugiau šansų apsisaugoti nuo visiškos vienatvės.
Mes išskyrėme pagrindines problemas, galinčias išklibinti santykius su giminaičiais. Pirmoji klaida – santykiuose visi giminaičiai turi mylėti vienas kitą. Anaiptol! Turi būti pagarba ir kantrybė. Antroji klaida – perdėtos kančios. Harmoningi santykiai grindžiami lygiaverčiais indėliais. Perdėti indėliai automatiškai suformuoja perdėtus lūkesčius, o tokia priklausomybė kupina negatyvo. Ir dar viena nuostabi klaida – jums kažkas dėl kažko skolingas ir kažką privalo. Deja, taip nėra.
Šeimos, žinoma, skirtingos, kaip ir jas sudarantys žmonės, dėl to reikia ieškoti individualių santykių plėtotės scenarijų. Visgi tikiuosi, kad išanalizuosite savo santykius ir labiausiai paplitusių klaidų jums pavyks išvengti.
