Susiaurėjęs požiūris

Mes pastoviai vertiname save ir kitus:

-Aš tikrai taip nebūčiau pasakiusi ir taip žemai nepulčiau. Ir nė už ką neapsiaučiau tokių siaubingų batelių. Ir nesutikčiau gyventi su tokiu išgama, išvažiuodama su juo į gūdų kaimą…

Pamenu, gulėjau ligoninėje ir niekaip negalėjau pasveikti. Temperatūra jau per ausis varvėjo, bet vis tiek kiekvieną rytą pašokdavau, pasipudruodavau nosį ir lėkdavau laipteliais žemyn iš penkto aukšto. Sanitarė, stumdanti vežimėlį su ligoninės turtais, griebdavosi už širdies: “Nenormali! Tu gi visa susiūta ir persiūta skersai išilgai!”

O aš, prisilaikydama ranka siūles, jau šėriau ligoninės šuniukus. O palatos kaimynė po kažkokios smulkios operacijos dejavo nuo ryto iki vakaro ir laukė vyro, kad tas pamaitintų šaukšteliu ir padėtų pasikeisti kelnaites. Aš ją smerkiau. Juokiausi ir nenorėjau nieko žinoti apie žmones, kurie fiziškai negali ištverti net menkiausio skausmo. Žemas skausmo slenkstis, moksliškai tariant.

Vienas mano dano draugas jau dešimt metų nebendrauja su mama. Nenuvažiuoja, nepaskambina, neparašo. Dauguma jį smerkia. “Kaip taip galima?! Juk ji mama!!! Paskui gailėsies!”

Tik aš puikiai prisimenu, kaip ji daužydavo sūnų mediniu kočėlu, o jis paskui visiems aiškindavo, kad tiesiog nukrito. Vis krisdavo ir krisdavo. Sulaukęs septyniolikos, pirmą kartą išdrįso sugriebti užsimojusią ranką ir netikėto pasipriešinimo priblokšta sadistė subliuvo: “Tu man daugiau ne sūnus!”

Jis išvažiavo net daiktų nesusirinkęs, o paskui daugybę kartų atlaidžiai klausėsi, kaip šiltnamio sąlygomis užaugusios merginos, miegojusios po pūkinėmis antklodėmis ir pusryčiavusios kruasanais su kaktuso džemu, skiedė jam abstrakčias, knygose perskaitytas banalybes apie sūnaus pareigas ir pagarbą tėvams.

Kartą buvome svečiuose. Ten pat buvo ir šeima – kuklūs inteligentiški žmonės su septynerių metų berniuku. Berniukas sėdėjo tyliai, ramiai, vangiai krapštydamas lėkštėje kotletą su bulvių koše. O kai užvirė arbata ir ant stalo atsirado vaza su saldainiais, pašoko, tarsi duminis kamuoliukas ir ėmė kimštis juos į kišenes. Aš tiesiog sutriuškinau jį smerkiamu žvilgsniu, kaip tarakoną.

Paskui bendra pažįstama pakuždėjo man į ausį:

-Jie niekaip negali jo atpratinti, vis atsargas kaupia. Namuose pas juos nebūna šokolado. Ten jiems vos grikiams ir pigiausiam sviestui užtenka…

Mes negalime pajausti kito žmogaus dantų skausmo, nugyventi kaimyno vaikystės ar suprasti kinietį, kuris laiko įžeidimu, jei arbatinuko nosis nukreipta jam į krūtinę. Kažkam visą laiką karšta, o kažkam – šalta. Vienas mėgsta suktis apžvalgos ratu, o kitas jau trijų metrų aukštyje stingsta iš siaubo. Kažkas skaito detektyvus, kažkas – “Bhagavatgitą”. Danijos gyventojas nesupras ir neužjaus Somalio gyventojo, bevaikė moteris – daugiavaikės mamos, sotus – alkano, o regintis – aklojo.

Visi turime savo unikalią patirtį, savą pasaulėjautą ir savą susiaurintą požiūrį. Ir būtų labai išmintinga pasilaikyti tą požiūrį sau pačiam.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *