Tarpusavio priklausomybė. Ką painiojame su meile

Meilės alkis

Kai jaučiame stiprų fizinį alkį, griebiame maistą, kai tik pasitaiko tokia galimybė. Erzina aromatas, maisto išvaizda. Kokybė pasitraukia į antrą planą. Svarbiausia – kuo greičiau pavalgyti. Ir atsitraukti nuo maisto sudėtinga. Norisi dar ir dar.

Jei viduje viešpatauja vienatvė ir tuštuma, atsiranda meilės alkio pojūtis. Ir tada kiekvienas susitikimas su nauju žmogumi – kaip kotletas su koše alkanam. Žmogus atrodo idealus, norisi kuo greičiau panirti į santykius su juo ir jo nepaleisti. Nėra kada galvoti apie suderinamumą, svarbiausia kuo greičiau pasisotinti.

Simptomai:

Labai spartus pasinėrimas į santykius, pakankamai nepažinus vienas kito;

Partneris atrodo idealus. Jei kas nors pamėgins „atverti akis” ir pasakyti „jūs – ne pora”, jums tai sukels pyktį, tartum iš šuniuko kažkas mėgintų atimti kaulą;

Norisi praleisti kuo daugiau laiko drauge, viską daryti kartu, absoliučiai viskuo dalintis, neturėti jokių paslapčių;

Norisi viskame būti panašiu, vienodu;

Mintis apie išsiskyrimą kelia siaubą. Atsiranda frazės: „Tu – visas mano pasaulis”, „Aš be tavęs negaliu gyventi”, „Tu – mano gyvenimas”, kurios būdingos tipiškai priklausomybės būsenai.

Kažkas panašaus vyksta įsimylėjimo stadijoje, tačiau įsimylėjimo aštrumas palaipsniui išblėsta ir „alkis” numalšinamas. Bet jeigu tasai alkis tampa žmogaus nuolatine vidine būsena, tai jis nebus numalšintas niekada.

Vilties alkis

Kai jaučiamas stiprus meilės alkis ir tuo pat metu žmogus pasąmoningai draudžia sau santykius (artumo baimė, gilus atskirties, atstumtumo jausmas ir t.t.), galime atsidurti iliuziniuose santykiuose.

Simptomai:

Atrodo, kad santykiuose mes patenkiname savo poreikius, tačiau taip nėra. Skamba absurdiškai, tačiau taip jau būna;

Tariamas partneris tiesiogiai ar netiesiogiai duoda suprasti, kad nėra pasiruošęs santykiams su mumis. Tačiau mes ir toliau jo siekiame ir tikime, jog kada nors pagaliau pavyks užkariauti jo meilę;

Turime santykius, tačiau partneris aiškiai duoda suprasti, kad yra mažiau tais santykiais suinteresuotas. O mes visais įmanomais būdais stengiamės padaryti taip, kad jis mus pamiltų, skirtų pakankamai dėmesio ir t.t.;

Meile mes laikome ne kažkokius konkrečius partnerio veiksmus mūsų atžvilgiu, o patį faktą, kad tas žmogus egzistuoja, kad jis pasidomi, kaip mums sekasi kartą į mėnesį. Mums svarbiau ne tai, kas iš tikrųjų vyksta santykiuose, mus labiau domina ar parodo bent lašelį dėmesio mylimas žmogus. Puiki erdvė uždirbti pinigų įvairaus plauko būrėjoms, kurios specializuojasi sferoje „Myli-nemyli”.

Kitados susipažinau su vyriškiu pažinčių tinklapyje. Susirašinėjome jau kelias savaites, bet jis vis vengė realaus susitikimo. Tačiau kalbėjo, kad jo planai mano atžvilgiu labai rimti. Aš tikėjau. Man tada buvo svarbūs būtent jo „planai”, o ne realūs veiksmai.

Tam tikru momentu aš pagaliau supratau, kad susitikimo nebus. Tačiau nenorėjau nutraukti bendravimo, kadangi pradėti naujų santykių nesinorėjo, o čia, kaip man atrodė, yra galimybė paplepėti vakarais, pasidalinti dienos įspūdžiais. O paskui staiga supratau, jog visa tai – iliuzija. Nėra tokios galimybės, niekas iš tikrųjų neklausinėja manęs ir nesiklauso, kai kažką pasakoju.

Komforto alkis

Šiuo atveju vertingas ne pats žmogus, o tai, kad jis gali suteikti tą komfortą, kurį jis mums suteikia. Kaip vaikui žaisliukas, kaip savotiškas aptarnaujantis personalas, kaip kavos virimo aparatas.

Komfortą jausti galima ir iš emocinio artumo, tačiau tai egoistiškas alkis, troškimas vien tiktai gauti ir nieko neduoti mainais. Pavyzdžiui, vienas vis laiką skundžiasi, o kitas – guodžia, o pats negauna jokio palaikymo.

Žmogus pasirengęs dėti kažkiek pastangų į santykius, tačiau pakankamai mechaniškai: „Man reikia, kad tu nesulūžtum ir nesugestum, dėl to eime į teatrą, jeigu jau šito taip nori, o paskui tu mane pradžiuginsi lovoje”.

Jei turime tokių jausmų žmogui, tai jo nebuvimas greta kelia realų skausmą. Tačiau tai skausmas būtent dėl to, kad netekome kažko malonaus. Į patį žmogų mums nusispjauti.

Dažnai susieina poros, kur vienas pusė jaučia vilties būti mylimu alkį, o kita – komforto alkį. Pirmasis žmogus šiuo atveju tampa antrojo poros nario aptarnaujančiu personalu.

Pripažinimo alkis

Mes galime trokšti žmogaus, kuris mumis žavėsis. Galime trokšti žmogaus, kuriuo patys galėtume žavėtis.

Galime norėti, laukti, tikėtis, reikalauti, kad partneris taptų geresniu (darbas, išvaizda, kokia tik norite sfera). Galime patys stengti iššokti aukščiau bambos, kad taptume verti partnerio.

Tokiuose santykiuose žaidžiami žaidimai su gėdos, susižavėjimo, nusivylimo jausmais. Tokiuose santykiuose sudėtinga būti paprastu, normaliu žmogumi. Reikia būti tik pačiu geriausiu, kad užsitarnautum bent lašelį šilumos, bet ir tai be jokios garantijos.

Smurtas

Tai primena Stokholmo sindromą, kai „pamilstame” žmogų, kuris mus žemina, įžeidinėja, griauna mūsų savivertę, imasi fizinio smurto veiksmų. Pakanka netgi paprasčiausios pasyvios agresijos – nuolatinio sarkazmo ir pašaipų pavidalu.

Tai – ne meilė. Šiuo atveju pats laikas kreiptis į gerą specialistą.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *