Tekėdama, pasižiūrėk į jo mamą

Įsižiūrėti į būsimo vyro mamą, o tiksliau į tai, kaip jis su ja elgiasi, man patarė išmintinga močiutė. O aš jos nepaklausiau. Kaip išprotėjusi puoliau į santuoką, kad tik greičiau iš namų. Laisvės baisiai norėjosi.

Kas gi jaunystėje klauso vyresnių ir išmintingų? Ypač, jeigu tai artimieji. Ypač, jei tie artimieji visą gyvenimą kamavo pamokslais ir kaišiojo patarimus, kur reikia ir kur nereikia.

Štai ir aš neklausiau. O paskui prisiminiau. Ir pasidariau išvadas. Prieš tai daugybę kartų užlipusi ant to paties grėblio.

Kai kas, beje, pataria įsižiūrėti į būsimo vyro tėvą, atseit, sūnus į tėvą turi būti panašus. Anaiptol! Sūnus labai retai būna panašus į tėvą, kur kas dažniau jis tampa tėvo priešingybe.

O štai elgesį su motina jūsų būsimas vyras, kaip taisyklė, pritaikys ir jūsų adresu. Galbūt ne iš karto, galbūt kai praeis įsimylėjimo periodas, kai pasibaigs visi medaus mėnesiai, prasidės buitis – štai tada ir išplauks iš pasąmonės mylimos mamytės vaizdinys. Ir matys visą likusį gyvenimą jūsų brangusis jumyse savo mamą, netgi pats to nesuvokdamas. Apie tai jums bet kuris psichologas gali papasakoti.

Tai kaipgi su manimi? O su manimi – viskas tiksliai pagal scenarijų. Mano mieliausiojo mama buvo nuostabi moteris. Gera ir švelni. Tik elgėsi su ja šeimoje kaip su baldu, su būtinu interjero elementu. Atseit, gyvena čia tokia moteris, ir gerai. Jeigu išėjo, išvažiavo – kažko trūksta. Ir tokios moters reikia ūkyje, kaip reikia šaldytuvo ar ten kokios skalbimo mašinos.

Dovanos, dėmesys – visa tai buvo nukreipta į gausesnę vyrišką šeimos pusę. O štai motiną vis kažkaip pamiršdavo. Pati kalta? Visko gali būti. Dabar kalba eina ne apie tai.

Aš nuo pat pirmų dienų apgaubiau anytą rūpesčiu ir dėmesiu, juolab, kad ji mane kaip dukrą priėmė nuo pirmųjų pažinties dienų. Aš ir vyrui primindavau, ir jo broliui, ir netgi uošviui, kad artėja anytos gimtadienis, įvairių dovanėlių iš kelionių parveždavau, verčiau vyriškius padėti jai buityje lygiai kaip padėdavo man. Tiesiog esu kitokia. Negaliu ramiai sėdėti kampe ir abejingai žvelgti į pasaulinio masto neteisybę. Ne mano stilius. Nugyvenome mes, beje, su anyta, širdis į širdį iki pat jos mirties.

O kas gi mano šeimoje? Viskas tas pats. Kai baigėsi saldžiausi mėnesiai, mane nustojo apskritai pastebėti. Tiksliau, tekdavo pastoviai priminti, kad egzistuoju. Ei, brangusis, aš čia ir man kai ko reikia!

Štai tada ir prisiminiau močiutės žodžius. Tik, deja, gerokai per vėlai. Kur lindau, ten ir patekau.

Pradėjau stebėti kitus. Giminaičius ir drauges – visur ta pati istorija. Kaip žvelgia į motiną, taip žiūrės ir į žmoną. Vienos draugės anyta buvo labai valdinga ir visi jos bijojo kaip siaubingos raganos. Ir jos vyras, ir sūnus. Slapstėsi, kas kur išmanė – kas į darbą sprukdavo, kas ėmė svetimų sijonų vaikytis. Mano draugė ne tokia grėsminga, kaip jos vyro mama. Tačiau jis ir jos, laikui bėgant, ėmė šalintis. „Tarytum manęs bijotų”. – skundėsi draugė. Vėliau paanalizavome situaciją ir abi padarėme išvadą, kad žmonoje vyras mato ją – savo motiną.

Kai tekėjo dukra, su patarimais nelindau į akis. Atpratau patarinėti neprašoma. Savo kailiu kitados patyriau, kaip tai būna. Tačiau informacija yra, akis dukra taip pat turi, dėl to stebėjo ir darėsi išvadas. Jai viskas gerai susiklostė, neprireikė nei pergyvenimų, nei pamokslų.

Būsimas žentas elgėsi su savo mama pagarbiai. Ji jam buvo ir autoritetas, ir toji moteris, kuria būtina rūpintis. Bet ir ne pirmoje vietoje. Gerai tai, ar blogai? Man rodos, kad gerai. Su mama jis elgiasi kaip ir turi elgtis normalus vyras. Kaip protingas, suaugęs sūnus. Taip pat jis ir su žmona elgiasi – pagarbiai ir šiltai. Ir gyvena jiedu drauge jau daugiau kaip septynis metus, seniai visi saldūs laikotarpiai baigėsi, vadinasi, toks požiūris į moterį – jo kraujyje, ne apsimestinis. Ir aš rami dėl dukros.

Teisi buvo močiutė, amžiną jai atilsį.

O jums kaip klostosi? Pagal tą pačią schemą, ar kažkaip kitaip?

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *