Tėvai, gyvenantys jūsų galvoje

Kiekvieno žmogaus galva iki tam tikro momento prisipildo palikimo, kuris atitenka jam iš tėvų. O tėvai gavo jį iš savo tėvų ir taip toliau – gija tęsiasi iki Adomo palikuonių.

Šis paveldas yra tėvų proto atspindys, kuris paliečia vaiko protą ir nekintamu pavidalu įsismelkia jame daugybei metų.

Kartais metodai, kuriais perduodamas šis paveldas, būna tolimi nuo humaniškumo, meilės ir net rūpinimosi. Dažniausiai tėvų proto spaudas vaiko galvoje daromas grubiai ir per jėgą, būna panašus į cirko dresūrą. Išskyrus retus atvejus, čia meile net nekvepia.

Ir čia nėra jokios kaltės. Niekas nekaltas. Ir jūsų tėvai lygiai taip pat nekalti, kad perdavė jums būtent tai, ką patys gavo, kad perduotų toliau.

Šį kartą paliesime ne realius tėvus, o tuos, kurie tarytum miniatiūrinės jų kopijos egzistuoja mūsų viduje – mūsų galvose. Žinoma, jie egzistuoja ne tiesiogine prasme, o metaforiškai, tačiau dėl to jie nenustoja būti kiekvieno, be išimties, suaugusio žmogaus viduje.

Kaip jie atsiranda, bręsta, trykšta, kokias formas gali įgauti ir kaip gali akimirksniu išnykti – mes dabar nenagrinėsime. Paanalizuosime tik jų požymius, pasistengsime pastebėti juos ir atidžiau įsižiūrėti.

Kokie yra tie tėvai, tūnantys mūsų galvose? Ir kaip su jais elgtis?

Pabandykite prisiminti savo tėvų savybes ir nustatyti, kurios iš jų jums buvo nuoširdžiai artimos, malonios, šiltos, o kurios – visiškai atstumiančios. Skirkite tam kelias minutes.

Visa tai, kas iš jūsų tėvų savybių jums yra nepriimtina – tai ne jie patys, o jų tėvai jų galvose. O tai, kas jus žavi ir ką mėgstate, – yra jie patys.

O dabar neskubėkite nei apibendrinti suvokimo, nei daryti išvadų.

Jūsų tėvų galvose, kaip ir jūsų vyrų ar žmonių, gyvena jų tėvai, ir jūs negalite ir niekada nepriimsite to fakto, nes tai yra nenormalu. Jums (jeigu jūs esate gyva būtybė) jie yra svetimi. Jūs mylite natūralia ir besąlygine meile savo tėvus ir priimate juos visus, net to sąmoningai nedarydami. Tačiau tėvai jūsų tėvų ir sutuoktinių galvose jums yra visai svetimi, neprašyti svečiai. Tai – ne artimieji, o svetimi žmonės. Jie gali būti jums visai nepriimtini, ir jūs galite nenorėti su jais turėti nieko bendro, jeigu esate pakankamai brandūs, savarankiški ir sveiki.

Iki tam tikro momento kiekvieno žmogaus galvoje gyvuoja keli atskiri „balsai“. Vadinamasis „vidinis balsas“, aktyvus arba pasyvus mąstymo procesas, susideda iš kelių vidinių „personažų“, kurių visada, be išimties, būna mažiausiai du: vienas klauso, kitas porina. Taigi klausantysis yra tas, kuris niekada neprataria nė balso – tai yra jūs tikrasis. O plepantysis – tai jūsų tėvų, garbinamų dievaičių ir kitų autoritetų (žinoma, pirmiausia tėvų) proto balsas..

Dažnai atsitinka taip, kad sau neištikimi žmonės, gyvenantys svetimą gyvenimą, labai toli nutolsta nuo savęs ir pavirsta savotiškais robotais, kurių programą sudaro jų tėvų atskirų proto aspektų kopijos. O jie patys, jų esmė, pasitraukia į tolimą pasąmonės kampą. Ir vis dėlto išeitis iš tokios padėties yra.

Dar kartą: ką reiškia tėvai jūsų galvoje paprastais ir visiems suprantamais žodžiais tariant?

Tėvai jūsų galvoje – tai jūsų abejonės, jūsų vidinė kritika, savęs lyginimas su kuo nors kitu, skausminga trauka prie idealų, visi jūsų nusivylimai, nepasitenkinimas savimi su bandymais tapti geresniam, kad kiti priimtų, patvirtintų, pritartų, pamiltų, tai visos jūsų dvejonės, nepasitikėjimas, skambantis viduje dialogais ir balsais – tai ir yra jūsų vidiniai tėvai ir mamos. Tai praktiškai visi balsai jūsų galvoje.

Ką su jais daryti? Aišku, kad su jais būtinai reikia atsisveikinti. Tačiau be priėmimo ir supratimo, be meilės ir dėkingumo patiems gyviems šių miniatiūrinių atstovų prototipams to padaryti nepavyks. Visi bandymai nutildyti savo vidinius vertinančius ir kritikuojančius balsus, tik pratęs ir sustiprins šį reiškinį. Bandymai ignoruoti ar susitarti taip pat bus beprasmiški.

Šių balsų neįmanoma įveikti nei jėga, nei pastangomis. Viskas, ką darysite, bus akimirksniu atsukta prieš jus, o vietoj nugalėtų, nukirstų dalių, iškart išaugis kelios naujos. Devyngalvio slibino metafora tinka jūsų protui, kurį kol kas pažįstate tik kaip plepį, gudruolį, melagį, vertintoją ir kritiką, rašo portalas „Gestaltclub“.

Tėvai jūsų galvoje – tai visi abejojantys, aptariantys, taip pat skubantys balsai. Tai jūsų nepasitikėjimas ir skubotumas, paniška baimė pralaimėti, praleisti, suklysti. Tai jūsų žiaurumas ir grubumas, jūsų šiurkštumas, visos nuoskaudos, įsižeidimai, pyktis, pavydas.

Tikrasis jūsų intelektas yra kitokio pobūdžio.

Tai yra bežadis buvimas jūsų viduje dabar pat. Tai tylus fonas, kuriame skamba bet kokie balsai. Tai ir yra jūsų tikrasis intelektas. Jam nereikia žodžių, jam nereikia patvirtinti savęs visokiais svarstymais ir dialogais. Tai jaukumas, tyla ir pasitenkinimas bet kurią akimirką, nepriklausomai nuo įvykių ir aplinkybių. Ir tai yra jūsų tikrieji tėvai jūsų viduje.

Kuo tikite jūs? Protu, kurį jums įteikė kaip nuolat skambantį vidinį balsą, ar savo asmeniniu bežadžiu išmintingu intelektu?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *