Sakoma, kad per gyvenimą mes įsimylime tik tris žmones. Ir į kiekvieną iš jų – dėl skirtingos priežasties.

Pirmoji meilė – idealistinė. Toji, kuri primena vaikystėje girdėtas ir skaitytas pasakas. Mes tikime, kad pirmoji meilė bus vienintelė ir visiškai nepaisome, kad vardan sėkmingų santykių darome kažką neteisingai, ar kad esame priversti išduoti savo įsitikinimus, kadangi tikime, jog tai ir yra tikroji meilė.

Viskas dėl to, kad mylint šia meile, mums žymiai svarbiau yra tai, ką apie mus galvoja kiti, negu tai, ką realiai jaučiame. Šią meilę mes laikome idealia.

Antroji meilė – sudėtinga. Jos metu mokomės suprasti, kas esame, kaip mes patys norėtume mylėti, kaip norėtume, kad mylėtų mus. Tai meilė, kurioje mums suteikiamas skausmas: mums meluojama, mus įžeidinėja arba mumis manipuliuojama.

Mums atrodo, kad pasirinkome kitą variantą, nei praeitą kartą, tačiau iš tikrųjų šį pasirinkimą mums padiktavo būtinybė išmokti svarbias pamokas. Tik šį kartą išbandymus pasitinkame jau kaip labiau užsigrūdinę žmonės.

Antroji meilė kartais gali pavirsti pasikartojančiu ciklu, kurį tenka išgyventi vis iš naujo ir iš naujo, kadangi viliamės, jog štai šį kartą finalas bus jau tikrai kitoks. Tačiau kiekvieną kartą santykiai baigiasi dar blogiau, nei ankstesnieji.

Kartais tokiuose santykiuose elgiamės kaip savęs nekontroliuojantys ar netgi save įsimylėję žmonės, siekiantys trokštamo įvairiomis manipuliacijomis. Taip pat galime naudoti ar patys patirti emocinį, psichologinį ar netgi fizinį smurtą. Šita meilės rūšis pasižymi ypatingai aukštu dramatizmo lygiu.

Būtent dėl to jaučiame tokią stiprią priklausomybę nuo šio tipo santykių. Iš esmės tai ne kas kita, kaip emociniai amerikietiški kalneliai. Emocijos pašoka iki maksimumo, krinta iki minimumo ir vėl viskas iš naujo. Ir mes, kaip pasveikti mėginantys narkomanai, norime pasiekti maksimalų tikslą minimaliomis pastangomis. Bandymai padaryti taip, kad meilė suveiktų, mums tampa žymiai svarbesni, nei tai turėtų būti normaliu atveju. Tai – meilė, apie kurią svajojome.

Ir trečioji – meilė, kurios netgi nelaukėme. Tie santykiai, kurie mums atrodo visiškai neteisingi ir kurie griauna visus mūsų įsitikinimus, kokia turėtų būti meilė.

Šita meilė ateina taip lengvai, jog atrodo, kad taip apskritai gyvenime nebūna. Šitų santykių negalime paaiškinti net patys sau, jie išmuša iš vėžių, ir viskas dėl to, jog mes niekada net neįsivaizdavome, kad su mumis gali atsitikti kažkas panašaus.

Tai meilė, kuri užvaldo visą širdį, kai sutinkame tą žmogų. Ir mes nieko iš mylimojo nelaukiame, o tuo pat metu ir patys nejaučiame jokio spaudimo. Šiuose santykiuose mes išliekame savimi, tais, kokiais esame iš tikrųjų.

Mus paprasčiausiai priima tokiais, kokiais esame. Ir tai sukrečia iki širdies gelmių.

Šita meilė nepaklūsta taisyklėms, kurios iki šiol leido mums jaustis saugiai. Ji sugriauna mūsų stereotipus ir parodo, kad meilė nebūtinai gali būti tokia, kokią mes ją įsivaizdavome.

Tai meilė, kuri belsis į mūsų duris, nepriklausomai nuo to, kiek laiko mums reikia, kad atsilieptume į šį beldimą.

Galbūt ne visiems teks patirti tokią meilę savo gyvenime, gali būti, jog mes jai paprasčiausiai nepasiruošę. Galbūt realybė tokia, kad prieš tai, kai pajėgsime suprasti tokią meilę, teks išmokti visas pamokas, gaunamas iš ankstesnių meilės tipų.

Galbūt tam prireiks viso gyvenimo, o jeigu pasiseks, mokymosi procesas tetruks kelis metus. Galbūt kalba eina apskritai ne apie mūsų pasiruošimą tokiai meilei, o apie tai – ar pasiruošusi meilė mums.

Juk būtent tokia meilė ateina pas tuos, kurie įsimyli tik vieną žmogų visam gyvenimui. Prisiminkite išblukusias, aptrintas senelių nuotraukas – jie ir sulaukę aštuoniasdešimties atrodo tokie pat įsimylėję, kaip tose savo vestuvinėse fotografijose. Žvelgiant į jas, iškyla klausimas: ar mes apskritai dar mokame mylėti?

Tikrais laimės kūdikiais galima laikyti žmones, kurie pasiekė trečiąjį meilės lygmenį.

O iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų. Arba mes patys apsiribojame pirmaisiais dviem meilės variantais, arba renkamės meilę be jokių apribojimų. Mes galime nutarti pasilikti su savo pirmąja meile, kuri labai gražiai atrodo, žvelgiant iš šalies ir teikia laimę aplinkiniams. Galime pasilikti su antrąja meile, manydami, kad jeigu neteko pakovoti už santykius, tai tokie santykiai nieko verti. Arba patikėsime trečiąja meile.

Ta meile, kurioje jausimės kaip namie, nors neturėsime tam jokio pagrindo, tą meilę, kurią galima palyginti ne su audra, o greičiau su jaukia nakties ramybe.

Ir turbūt yra kažkas ypatingo mūsų pirmojoje meilėje ir kažkas tragiško antrojoje, tačiau ne mažiau nuostabi yra ir trečioji.

Ji nelaukta ir netikėta.

Ji ilgaamžė.

Ji leidžia mums suprasti, kodėl nesuveikė visi mūsų ankstesni santykiai.

Ir būtent ši trečioji meilė pateisina visas ankstesnes mūsų pastangas, nes tiesa yra ta, jog mes niekada nežinome, kada susirasime savo meilę.

Kaip sakė nežinomas autorius: „Tu suradai manyje tai, ko aš pats nežinojau turintis, o aš suradau tavyje meilę, kuria tu daugiau netikėjai”.

.