…Jei jūs operuojate sąvokomis „mano berniukas“, „mano vaikas“, „mano sūnelis“ į pilnametį žmogų, galintį vesti,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Todėl kad pas jus aiškios problemos su savalaike separacija.
Jei jūs pateisinate kišimąsi į savo suaugusio (vedė? Suaugęs!) sūnaus gyvenimą tuo, kad širdį skauda dėl jo,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Todėl kad pas jus aiškios problemos dėl nerimastingumo.
…Jei jūs ateinate į suaugusio sūnaus namus ir imate nesiklaususi landžioti po spintas, plauti, baksnoti nosimi marčią į tai, kas jūsų netenkina, sakyti jai „kas tu tokia“, „man ką, tau ačiū sakyti“ ir chamiškai elgtis,
– jūs gaunate velnių.
O paskui penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Todėl kad jums labai blogai su kitų žmonių ribomis ir adekvatumo jausmu.
…Jei jūs niekada gyvenime neleistumėte sau to kitam žmogui, o marčiai galima, todėl kad tai juk marti. Ji turi sakyti jums „jūs“, atsakydama į „tu“, įtikti, klausyti jūsų neprašytų patarimų ir aptarnauti,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Todėl kad jūs introjektų nelaisvėje. Galbūt jūs sovietinis žmogus. Galbūt jus pačią visą gyvenimą panašiai lupo jūsų anyta ir dabar jūs pasijutote „diedu“. Armijos ir zonos romantika…
…Jei jūs jaučiate, kad turite teisę patarinėti, mokyti remdamasi jūsų gyvenimiška patirtimi,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Todėl kad jūsų santykis su saviverte blogas. Jūs pakeliate savo svarbumo pojūtį bandydama priimti dominuojančią poziciją.
…Jei jūs operuojate sąvokomis „mano sūnus – mano idealus vyriškis“ ir „rinkis tarp manęs ir žmonos“,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Jums, už incesto niuansus.
Ir penkiasdešimt valandų psichoterapijos jūsų vyrui.
Todėl kad pas jus aiškiai ne viskas tvarkoje poroje.
…Jei jūs sakote – o ką aš, aš išvis tyliu. Čia jie kažkodėl įsiuto,
– penkiasdešimt valandų psichoterapijos.
Galima „tiesiog tylėti“ taip, kad jūsų į tuos namus daugiau niekada nepakvies. Už jūsų pasyvią agresiją.
Pas mane yra dar blogesnių naujienų jums, būsimos ir esamos anytos.
Psichoterapija galima tik jūsų pačių pageidavimu.
Tik jūs asmeniškai galite ateiti ir pasakyti – Hiustone, pas mus problemos.
O tam reikia prisileisti mintį, kad jūs kažką darote ne taip.
Ar galima erzinti, daryti spaudimą ir gyventi pagal principą, kad jums visi skolingi, todėl kad jūs Motina ir Vyriausioji Patelė?
Žinoma, galima.
Daugelis taip ir gyvena. Barasi, rėkia, lenda, šantažuoja, gauna atkirtį, nemato anūkų.
Ir mylimas sūnus, kuriam jūs kažkada paaukojote jaunystę, dabar skambina nedažnai.
Šiaip tai prastai gyvena. Ir neilgai.
Bet jums juk reikia ne džiaugsmo, o Pergalės, tiesa?
