Vienas vyras paliko žmoną, nors nebuvo barnių, skandalų, neištikimybės. Paskui jis, aišku, pamilo kitą moterį, bet jau po to, kai paliko pirmąją. Antroji su juo paprasčiausiai kalbėjo. O žmona – ne. Ne ta bėda, kad nekalbėjo iš širdies, su meile ar bent jau susidomėjimu – ji apskritai galėjo po tris ar keturias savaites nekalbėti. Nutyla ir viskas. Nereaguoja į klausimus. O jeigu kažko prireikia, parašo trumpą raštelį ar žinutę.
Per tas tris-keturias savaites vyras privalėjo susiprotėti, atspėti, kuo nusikalto. Kartais jis tai tiksliai žinodavo, pavyzdžiui, vėlai grįžo iš darbo. Jis buvo direktorius. O kartais suprasti ir atspėti negalėjo. Ir po mėnesio žmona jam paaiškindavo, kad jis nepasveikino jos mamos su gimtadieniu, pavyzdžiui. Arba pasižiūrėjo teatre į kitą moterį. Arba nupirko prastą dovaną. Arba atsainiai ar grubiai atsiliepė telefonu.
Kartą taip atsitiko, kad vyrui labai stipriai suskaudo širdį. Pabandė pasakyti apie tai žmonai, bet ji neatsakė, žiūrėjo serialą per internetą. Vyriškis išgėrė vaistų. Nepagelbėjo. Jis apsirengė ir šiaip taip nusvyrinėjo pas motiną. Jam jau svaigo galva, štai ir pasuko link mamos namų. Toji iškvietė gydytojus, vyrą paguldė į ligoninę, išgelbėjo. Infarktas. Laimei, nedidelio masto.
O namo jis jau nebegrįžo, nors žmona skambino, kalbėti pradėjo.
Patylėti kartais naudinga, jei nenori įsivelti į konfliktą, pavyzdžiui. Tačiau iš esmės tai – labai žiauri ir kvaila bausmė. Štai ateik ryte į darbą ir pradėk tylėti. Žvelk į visus šaltu žvilgsniu, neatsakinėk į klausimus. Tegu patys kolegos atspėja, kodėl pasipūtei ir susiprotėja algą pakelti. Ar apskritai į nieką nežiūrėk, nusuk akis. Tegu susiprotėja, kas atsitiko. Ir tegu neriasi iš kailio, kad nusipelnytų atleidimą.
Tik niekas nieko nespėlios. Ir nusipelnyti atleidimo niekam į galvą nešaus. Pasukinės pirštais palei smilkinius, pasišaipys ir išvarys iš darbo. Arba nekreips dėmesio. Nes į mūsų tylėjimą visiems nusispjauti, išskyrus artimus žmones, kurie nuo mūsų priklauso emociškai. Kuriems mes rūpime, kurie mus myli, kuriems mūsų reikia.
Kol kas vis dar reikia. O žiaurus tylėjimas išmokys juos apsieiti be žmogaus, kuris tyli. Žmogui, iškentusiam kankinimo tylėjimu kančias, jau nebereikia emocinio ryšio su kankintoju. Jis įpranta pats savimi pasirūpinti. Ir susiranda kitų žmonių pokalbiams. Tai natūralu.
Paskui galima tylėti kiek tik lenda visiškoje vienatvėje, tuščiuose namuose. Tik visa tai niekam daugiau neberūpi. Nebėra ko bausti tylėjimu, nėra kuo manipuliuoti ir versti šliaužioti ant kelių, maldaujant atleidimo. Žmonės yra kartu, kol kalbasi vienas su kitu. Tyli – negyvi. Mirusieji tyli mirusiuose santykiuose. Tylėjimas – tai mirties imitacija, tai tas pats, kas sulaikyti kvėpavimą. O paskui kvėpuoti gali ir nepradėti. Viskas. Pabaiga.
Galima nutylėti. Galima patylėti. Tačiau tyčiotis ir ignoruoti tylėjimu ilgą laiką negalima. Nes gyvi žmonės išeis pas kitus gyvus žmones. Pas tuos, su kuriais galima pasikalbėti.
