Vaikai išeis, o mes pasiliksime

-Jei mudu būtume išsiskyrę – ar vestum antrą kartą? – klausiu vyro ir atidžiai stebiu jo reakciją. Po nedidelės pauzės, ramiu tonu, nekeisdamas veido išraiškos, atsako:

-Po santuokos su tokia moterimi – protinga, gražia ir kupina pačių geriausių bruožų, vargu ar būčiau laimingas su kokia nors kita.

Gyvenu su juo beveik pusę gyvenimo. Per 17 metų susilaukėme keturių vaikų, mokame būsto kredito įnašus ir statomės namuką kaime. Mums už nugaros – trys galingos bendro gyvenimo krizės, tarsi iš vadovėlio – pasikartojančios kas 5 metus. Kriauklėje neplauti indai, vaikų kambaryje išmėtyti žaislai, puode – sriuba, pasidariau naują manikiūrą. Manikiūrininkė įsitikinusi, kad gyvenu kaip pasakoje: vyras atskiria mano nagų lako atspalvius. „Ne kiekvienas vyras taip rūpinasi savo moterimi!” – patetiškai šūkauja ji.

-Sudegink mano kūną ir išbarstyk pelenus jūroje. – stenu, gulėdama su 39 laipsnių temperatūra, o vyras vėsina mane drėgnu rankšluosčiu, nes karštį numušantys vaistai dar nesuveikė. Jis paima man už smakro, atsuka mano veidą į save ir piktai šnypščia:

-Jeigu numirsi – užkasiu. Raudoname karste su baltais kutais. Ir pastatysiu paminklą su nuotrauka, kur tu blondinė!

Geriausias stimulas pasveikti: neapkenčiu kutų.

Niekas netikėjo mūsų santuokos sėkme. Aš pati iki šiol negaliu ja patikėti. Mes labai skirtingi žmonės, su skirtingais charakteriais ir temperamentais. Mes negalime ilsėtis kartu, visa šeima, du kartus pabandėme, dabar linkę pabūti atskirai. Mes baisiai vienas kitą erziname.

Svetima širdis – paslaptis. Svetima šeima – dar didesnė mįslė. Už regimo santykių sluoksnio slypi dar vienas, neregimas, slaptas, kupinas prasmės. Ar būtent ten sprendžiamas šeimos likimas? Iš ko susiklosto tas sprendimas? Iš švelnumo ar žiaurumo, abejingumo ar jautrumo, susitaikymo ar valdingumo, užuojautos ar smurto, būties skurdo ar dvasinių turtų – kas gali žinoti? Asmeniškai aš – nežinau. Neteisingai išspausta dantų pasta kartais gali padaryti šeimos likimui lemtingą įtaką.

Mano vyras gali man paskambinti ir pasakyti, kad atvažiuos su draugais. Po valandos. Aš karštligiškai blaškausi po virtuvę, šiaip ne taip suspėju padengti stalą iš penkių patiekalų. Ne dėl to, kad esu patriarchališka žmona, nedrįstanti pasipriešinti tironui. Tiesiog svetingumas vyrui labai svarbus. Kaip ir jo laisvė rinktis, ką valgyti ir gerti, kokius drabužius apsirengti ir kaip dažnai važiuoti į žvejybą.

Man laisvė irgi be galo svarbi. Daugiavaikėje šeimoje suaugusiems apskritai labai daug apribojimų. Mes kontroliuojame pyktį, susierzinimą, filtruojame kalbą (vietoje „dink iš akių” sakome „o kaip tu jautiesi?” ir panašiai), prideriname savo grafikus prie vaikų mokslų ir pomėgių. Leidžiame pinigus tiems mažiems paršeliams. O taip norėjosi naujo lūpdažio…

Jeigu tokios savanoriškos nelaisvės sąlygomis mes, suaugusieji, dar ir vienas su kitu imsime peštis, kontroliuodami ir reguliuodami asmeninius vienas kito reikalus, gyvenimas šeimoje galutinai pavirs vietinės reikšmės pragaro filialu. Tenka mokytis pasitikėti. Būti atviriems ir tikėti, kad mūsų žodžių nepanaudos prieš mus pačius. Ir prisiminti, kad kiekvienas mūsų savo viduje turi slaptą kambarį, kuriame „šešėlinė vyriausybė” gali pasiūlyti galimas paliaubų sąlygas. „Šešėlinė vyriausybė”, jei kas nežino – tai toks opozicinis vyriausybės variantas, kuris kuria alternatyvius problemų sprendimo variantus.

Pavyzdžiui, kartą aš baisiai užpykau. Dabar jau nepamenu priežasties, bet jausmai buvo tokie galingi, kad net gerklę gniaužė. Ir tik baudžiamasis kodeksas sulaikė nuo kai kurių veiksmų. „Skyrybos! Viskas! Išsivaikštome! Daugiau niekada! Kiek galima?!” – šūkavau, ieškodama internete nekilnojamo turto mūsų rajone, prieinama kaina.

O paskui vaikai atsitempė gitarą. Mano vyras, dar visai jaunas vaikinukas, ja grodavo muziką, kurią pats kūrė pagal mano eilėraščius. Prisiminiau, kaip jis guodė mane po barnio su kažkokia drauge. Kaip padėjo, kai verkiau, pirmą kartą perskaičiusi kritišką komentarą apie savo straipsnį. Kaip užsistojo už mane kivirče su giminaičiais. Kaip gamina šeštadienio pusryčius ir išvežioja vaikus po būrelius, nes aš visą tą laiką dar miegu, miegu, miegu. „Kiek laiko ir jėgų išeikvosiu, kol susirasiu vyrą, kuris taip puikiai bučiuojasi?” – pasigirdo balsas iš to slapto kambarėlio. Opozicijos nuomonės neignoruoja nė vienas išmintingas valdovas, jei tik planuoja valdyti ilgai – štai ką jums pasakysiu.

Šeima – tai ne tėvystė. Tėvais gali būti ir vieniši žmonės. Šeima – tai ne bendras ūkis ir ne išgyvenimo strategija. Kartu gyventi gali ir draugai. Šeima – tai ne bendri projektai ir pomėgiai. Projektus realizuoti gali bendraminčiai ir kolegos.

Šeima – tai vyro ir moters sąjunga, jų įaugimas vienas į kitą. Vaikai – laikini žmonės šeimoje. Kaip atėjo, taip ir išeis, išsilakstys kiekvienas savo keliu. O mes pasiliksime.

Nuliūdę, juokingi, su nelabai tvirta sveikata ir žiupsneliu prisiminimų. Užsiimsime savo seniokiškais reikalais, paremdami, paramstydami ir palaikydami vienas kitą.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *