Valgau ir ilsiuosi

Pusryčiai, kava pakeliui į darbą, greitas užkandis ofise, dar puodelis kavos, paskui – pietūs, dar vienas greitas užkandis, vakarienė ir dar nakčiai ko nors gabalėlį…

Rezultatas: per dieną suvartoto maisto kiekis viršija visas leistinas normas. Ir jeigu pradėsime nagrinėti, paaiškės, kad valgyti nelabai ir norėjosi. Pusryčių, pietų ir lengvos vakarienės pilnai pakanka, tačiau nežinia dėl ko prireikė dar kruasano su kava, ir dar torto bei skanaus sūrio gabalėlio prieš miegą. Paskui kruasaną ir tortą milžiniškomis pastangomis pavyko iš raciono pašalinti, bet jų vietą tuojau pat užėmė riešutai, sūris ir figos.

Cukraus lyg ir nėra, tačiau kalorijos liko. Valgyti lyg ir nesinorėjo, bet maistas tartum pats sulindo. Norėjosi kažko kito. Ir dažniausiai tasai „kitas” – tai noras elementariai pailsėti. Mūsų kultūroje poilsis neretai traktuojamas kaip nieko neveikimas, tingėjimas ar tuščias laiko leidimas. Poilsį kai kas gali netgi laikyti visiškai nepriimtinu. O štai padaryti pertraukėlę kavai – visiškai pateisinama priežastis nutraukti trumpam darbą.

Negalima taip paprastai imti ir liautis dirbti dienos bėgyje. Galima arba pakeisti veiklos pobūdį, arba pasidaryti pietų pertrauką. Taip, mes visi savo šalies, giminės, šeimos kultūros įkaitai. Ir jeigu mūsų tėvai, močiutės, seneliai ir dar ankstesnės kartos buvo pratę smarkiai darbuotis, bet nebuvo įpratę ilsėtis – būsime būtent tokio gyvenimo būdo įkaitais.

Ir vis dėlto poilsis – tai pilnavertė mūsų gyvenimo dalis. Ir jo nereikia painioti su miegu. Miegas – tai gilus poilsis. Tačiau dienos bėgyje mes turime pilną teisę nutraukti tą veiklą, kuria užsiimame ir paprasčiausiai ramiai atsipūsti.

Mums reikia laikas nuo laiko atsikvėpti, perjungti dėmesį, iškvėpti susikaupusį orą ir įkvėpti šviežio. Tai suteikia mums galimybę tarytum persikrauti, kaip persikrauna kompiuteris. Jeigu nepailsime visos dienos, savaitės, gal net mėnesio bėgyje, nuovargis susikaups ir mes neteksime jėgų. Kuo daugiau tokio nuovargio, tuo dažniau į galvą šauna mintis pailsėti, o ilsėtis sau neleidžiame. Nuo vaikystės artimieji mus taip įpratino, kad bet koks mėginimas atsipūsti traktuojamas kaip tinginystė.

O jeigu leidimo sau neduodame, tada reikia arba jį duoti, arba surasti kokį nors pakaitalą. Ir tuo pakaitalu, leidimu pailsėti labai dažnai tampa valgymas. Juk pasidaryti pertraukėlę, kad užkąstume mums niekas nedraudžia. Valgyti – natūralu, ilsėtis – nenatūralu. Vadinasi uždraustą vaisių galima gauti štai tokiu paprastu būdu – užvalgant.

Valgymas – būtina bet kokios gyvos būtybės gyvenimo dalis. Tai natūralu. Tačiau poilsis – irgi absoliučiai natūralu. Tik mes, žmonės, patys iš savęs atimame šią teisę iš savęs, vildamiesi, kad dėl to gyvenime pagausės kažkokių kitų gėrybių. Tačiau tomis gėrybėmis dažniausiai tampa tik atliekami kilogramai, o tai – kelias į ligas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *