Vienatvė nėra blogis, jei tik bus saikas. Kad galima būtų, pavyzdžiui, susitvarkyti mintis galvoje, pailsėti ar užsiimti mėgstamais dalykais. Tačiau totali vienatvė – tiesus kelias į depresiją. Neretai mes patys save programuojame jausti vienatvę.
Mes gyvename, realizuodami tas nuostatas, kurias patys sau susikūrėme. Vienišumo aurą aplink mus suformuoja mūsų pačių mąstymas.
Vienatvė gali būti pozityvi (tai greičiau buvimas su savimi, kai užsiimame mėgstamais dalykais) ir negatyvi (kai liūdna, kai manome, jog esame niekam nereikalingi). Pateikiame kelias tokias nuostatas, kurios užkerta kelią pilnaverčiams santykiams.
Santykiai – kliūtis karjerai. Karjera atima daug laiko ir energijos. Ir žmonės pasąmoningai iškelia darbą į pirmąją prioritetų sąrašo vietą. Santykiai jiems praranda buvusią reikšmę. Pasąmoningai toks žmogus paprasčiausiai atsisako artimo bendravimo. Galbūt yra prasmės naujai pažvelgti į savo gyvenimą?
Aš nenusipelniau laimės. Taip mąsto savimi nepasitikintys žmonės. Jie negali patikėti, kad laimė nusileis iš nepasiekiamų aukštybių, juk ji atitenka gražiems, sėkmingiems, protingiems. Ir palaipsniui tokie žmonės užsisklendžia savyje, ima vengti naujų pažinčių. Arba tenkinasi tuo partneriu, kuris teikėsi atkreipti į juos savo dėmesį. Tačiau aplinkiniai mato jus visiškai ne tokius, kokiais save laikote. Daugelį savo trūkumų jūs greičiausiai išsigalvojote.
Nenoriu prarasti santykiuose savęs. Taip mąsto žmonės, turintys negatyvios gyvenimiškos patirties. Jie savo kailiu patyrė, kas yra išdavystė, meilė be atsako ar smurtas. Dėl to bijo atverti save naujiems santykiams, tapti pažeidžiamais. Tačiau visi mes esame pajėgūs nekartoti negatyvių scenarijų. Jeigu įgyta patirtis padėjo pasidaryti išvadas, išanalizuoti klaidas, tai sekantys santykiai būtinai bus laimingi.
Bijau, kad mane vėl atstums. Jeigu jus bent kartą gyvenime atstūmė, tai jus kurį laiką persekios baimė, kad tai gali pasikartoti iš naujo. Kartu su tuo susiformuoja nepasitikėjimas savimi, kas dar labiau pagilina vienatvės jausmą.
Pasieksiu savo tikslus, o tada kursiu santykius. Atsistosiu ant kojų, nusipirksiu butą, baigsiu mokslus, užsidirbsiu pinigų… Ir tada galima bus pagalvoti apie rimtus santykius… Taip galvoja labai daug žmonių. Tačiau santykių nesukursi, mostelėjęs burtų lazdele. Ir jei nusipirkote butą ar tapote viršininku, tai visiškai nereiškia, kad rytoj į jūsų duris pasibels idealus gyvenimo draugas.
Tegu partneris sprendžia visas mano problemas. Turite išsiaiškinti: jums norisi asmeninės laimės ar tiesiog siekiate savanaudiškų tikslų? Ar privalo potencialus partneris užsiversti sau visą jūsų problemų svorį? Turint tokių egoistiškų kėslų, vargu ar pavyks sukurti tvirtą, harmoningą sąjungą.
Santykiai reikalingi vardan pačių santykių. Tokia nuostata būdinga, pavyzdžiui, tam tikrą amžiaus ribą pasiekusioms moterims. Moteriai „virš 30-ies” tėvai, pažįstami, draugai ima priminti, jog laikas būtų jau ir apie šeimą pagalvoti. Ir gaunasi, kad šeima kuriama vardan pačios šeimos. Bet juk kiekvienas žmogus turi savo likimą: galima tuoktis ir susirasti laimę bet kokiame amžiuje.
