Visada sugrįžtantis bumerangas

Mes turime tai, ko nusipelnėme. Ir priešingai – nusipelnome to, ką turime todėl, kad prieš tai patys tai suformavome savo protuose. Galbūt nesąmoningai, vaikiškai, sugėrę į save tą informaciją ir tuos elgesio modelius, kuriuos transliavo mus supantys žmonės.

Štai dėl šito galite neabejoti. Nes psichika pati savaime nesusiformuoja ir neatsiskleidžia.

Turėjau pažįstamą, per penkis bendravimo su juo metus nepamenu, kad tektų išgirsti iš jo ką nors kito, kaip tik aimanavimą ir nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kitų temų pokalbiams nebuvo. Kolegos – puspročiai, apie ką su jais kalbėtis? Verslo partneriai – kvaili ir nepatikimi. Užsakovai – melagiai. Žmona? Žmogus nuoširdžiai nesuprato, ką turi bendro su ta moterimi, kurių galų jis apskritai ją vedė. Su vaikais (žmonos genai gi!) bendros kalbos net neieško, jie jam svetimi.

O jis pats – visas toks geras, baltas ir pūkuotas, neišpasakytai teisingas. Meldžiasi. Į bažnyčią vaikšto. Viską žino ir moka. Tik nežinia dėl kokios priežasties daugybę metų sėdi be jokio rimto užsiėmimo. Niekam nereikalingas.

Manau, daugelis turi panašių pažįstamų. O gal kažkas ir save tokiame aprašyme atpažins ir kažką netyčia supras. Galbūt kils noras keistis.

Mano pažįstamas nepanoro. Nei įkalbinėjimai, nei pavyzdžiai, nei likimo spyriai į pasturgalį jo neišjudino.

Kas įdomiausia – jis su viskuo sutinka. “Taip, tu teisi. Viskas taip ir yra. Taip, reikia kažką keisti gyvenime. Būtinai”.

Ir nieko nedaro.

Turintys bendravimo su tokiais žmonėmis patirties žino – bendravimas su jais, netgi neartimas, labai vargina. Vyksta nesveikas apsikeitimas energija. Jie užverčia jus visomis savo išsigalvotomis problemomis ir realiu negatyvu, o iš jūsų pasiima įkvėpimą, palaikymo žodžius, patarimus, pamąstymus apie tai, kad laikas nestovi vietoje, paskui jį labai sunku suspėti, kad reikia keistis drauge su laiku, nes kitaip tiesiog iškrisi iš gyvenimo…

Būtent taip visiems tiems aimanuotojams, tiesą sakant, ir nutinka. Jie “iškrinta” iš savo darboviečių, kolektyvų, draugų kompanijų, šeimų.

Skųsdamiesi, tačiau nesuvokdami, kad visas savo gyvenimo aplinkybes patys ir suformavo.

Nesuvokdami, kad su mumis vyksta tik tai, ko esame verti, kas atitinka mūsų vidinį turinį.

Nesuvokdami, kad greta mūsų yra tik tie žmonės, su kuriais rezonuojame, savotiški mūsų veidrodžiai.

Nesuvokdami, kad situacijos ir aplinkybės, kuriose atsidūrėme, byloja apie mūsų sielos būseną ir kokybę.

Kad panašus traukia panašų.

Kad ką davei pats – tą ir gauni.

Ką transliuoji pasauliui – tas sugrįžta atgal. Ir atsakymas neretai būna keleriopai stipresnis.

Bumerangas visada sugrįžta…

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *