Mėgaujuosi šiltu vasaros vakaru artimų draugų rate mažame, jaukiame itališkame restoranėlyje ir girdžiu tokį dialogą:
-Aš dabar noriu pagyventi sau ir daryti tai, kas man patinka, kas man geriausia gaunasi, nes būtent tai suteikia man galimybę realizuotis kaip asmenybei. Ir man reikalinga moteris, kuri man padės, palaikys mane ir pritars mano pažiūroms. – kalba vyriškis.
-Aš irgi tada gyvensiu tik sau. Nesu pasiruošusi investuoti į santykius, kurie gali baigtis niekuo. – kalba moteris.
Kada santykiai tarp vyro ir moters suspėjo nusmukti iki komercijos? Kodėl du vienas kitą mylintys žmonės sėdi vienas prieš kitą ir veda derybas? Kas tai – šio laikmečio ženklas? O gal taip buvo visada?
Anksčiau…
Tai, kad moterys visada ieškojo sėkmingų vyrų, o vyrams patiko gražios moterys, nulėmė gamta, visa tai įrašyta giliai mūsų genuose.
Tikriausiai taip buvo visais laikais.
Jis sako: „Noriu susirasti gražią ir grakščią žmoną su gundančiais moteriškumais, kad puikiai rengtųsi, skaniai gamintų, būtų gero charakterio ir viską man, nenaudėliui, atleistų, kad lauktų manęs, rymodama prie lango…”
Ji irgi svajoja: „Noriu sutikti tvirtą ir stotingą vyruką, malonaus veido, ramaus ir gero charakterio, dosnų dovanoms ir švelnumui, kad už jo – kaip u mūro sienos, ir kad vyrukui rankos augtų iš teisingos vietos, kad veltui gatvėmis nesišlaistytų, viską į namus neštų, ir kad mėgtų su mažais vaikais būti”.
Kas madinga dabar…
Laikui bėgant, visa tai transformavosi į:
Ji: „Aš esu gražus ir madingas kūnas, skirtas įvairiems malonumams. Ieškau pasiturinčio sponsoriaus neįpareigotiems nuolatiniams santykiams”.
Jis: „Aš – pasiturintis ir labai užimtas vidutinio amžiaus vyriškis. Ieškau merginos retiems susitikimams, bendroms atostogoms, esu pasiruošęs būti sponsoriumi. Šio amato profesionalės gali eiti pro šalį”.
Ir kas gi gaunasi?
Patrauklus, jaunas vyrukas, žvelgdamas į jauną, gražią merginą, liūdnai galvoja: „Neturiu jai pinigų!” Ir eina pro šalį, jei nėra pakankamai pasitikintis savimi.
Jaunas snobas, turtingų tėvelių atžala, atsainiai lepteli jai: „Paišdykausime šiąnakt, vaikuti?”
Išpleręs, bet vis dar jaunu save laikantis dėdulė, kuriam, galimai, baigia suirti antra, o gal jau ir trečia santuoka, maloniai jai murkia kažką panašaus į: „Oi, kokia miela mergaitė!” Ir vežasi ją į Paryžių, Nicą, Florenciją, jeigu jau visai bėda – į Palangą.
Pati mergina ieško vyriškio – vieno, be šeimos, be kenksmingų įpročių, materialinių problemų, su geru automobiliu, butu miesto centre, simpatiško, nenuobodaus, negodaus, ne impotento, mylinčio vaikus ir pasirengusio pasipiršti jai tuo pat momentu, kai jai tik kils toks noras.
Į klausimą, ką ji pasirengusi duoti mainais, ji atsako: save, savo gyvenimą, meilę, rūpinimąsi, supratimą.
O kuo tai skiriasi nuo milijonų kitų tokių pat moterų pasiūlymų? Apskritai paėmus – niekuo. Galų gale juk viską sprendžia jausmai.
Tai kuriems galams būtinai ieškoti sponsoriaus? Kam jau pirmosiomis pažinties minutėmis pradėti komercines derybas?
Kodėl negalima pavadinti to tiesiai šviesiai: „Ieškau meilės?” ar ieškoti savo antrosios pusės dabar jau nemadinga?
Kam ieškoti kažkokio žmogaus, kuris 99,99% atitiks įvairiausių charakteristikų ir taisyklių sąrašą, jeigu galiausiai vis tiek teks suvokti, jog nugyvenai gyvenimą su visiškai svetimu žmogumi?
