Paradoksas, bičiuliai. Vyrai ir moterys išties gyvena skirtinguose laikuose. Vyrai – ateities būtybės, moterys – dabarties.
Vyrai pasirengę bet kokiems žygdarbiams vardan šviesios, įdomios ateities. O moterys bijo prarasti savo dabartį. Tai tiesa. Du skirtingi žmonės. Ir vidiniai jų skirtumai, laimei ar nelaimei, žymiai rimtesni, nei išoriniai.
Vyrams svarbu pasiekti išsikeltus tikslus. Vyras kažkuria prasme panašus į spermatozoidą, kuris lekia link tikslo didžiuliu greičiu, šluodamas viską sau iš kelio, pasiekia kiaušialąstę, pramuša apvalkalą, prasiskverbia ir apvaisina.
Na, arba žūsta pakeliui.
Su moterimis viskas atvirkščiai. Jos – dabarties, šio momento būtybės. Mūsų mielosios kiušialąstės. Jos sėdi ir laukia. Ir juk išties – poroje būtent vyras ateina ir pasiima moterį. Ji įsikuria namuose, palaiko harmoniją šeimoje, gimdo vaikus, o jis uždirba pinigus ir aprūpina šeimą.
Svarbu suprasti, kad šių santykių sandūroje gali kilti konfliktų dėl su lytimi susijusių partnerio ypatumų neišmanymo.
„Kada tu nusiraminsi? Kur tu lendi? Nejau negali pabūti tiesiog čia ir dabar?” – priekaištauja moterys. Vyrams tai neįmanoma. Sustabdyti juos gali tik mirtis. Tai normalu ir natūralu. Šito niekaip neperdarysi. Tačiau galima sulaužyti. Tada vyras arba susirgs, arba sustorės, ar atvirkščiai – sudžius. Tačiau giliai viduje niekada nesusitaikys su tuo, kad atsisakė „kautynių”.
O moterims būtina harmoninga dabartis. Kai čia ir dabar viskas gerai: didelis namas, laimingi vaikai, pakanka pinigų. Viskas ištyrinėta, suprantama, jokių rizikų. Moteris – tartum savotiškas cenzorius, kuris iš visų jėgų siekia išsaugoti šeimą ir ją apsaugoti. Ir štai sąveikavimo tarp alkano spermatozoido ir švelnios kiaušialąstės sandūroje užgimsta tiesos momentas. Tas pats momentas, kai reikia vystytis ir vyrui, ir moteriai, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp rizikos ir ramybės būsenos.
Dėl to reikia vystytis tokiu būdu, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos: kad visi būtų gyvi, sveiki ir vyktų naujų teritorijų užgrobimas. Perkeltine, žinoma, prasme. Svarbiausia yra pasiekti balansą tarp moteriško noro išsaugoti šeimą ir vyriško siekio žengti į priekį.
Moterims reikia ugdytis savyje tokią charakterio savybę, kaip atsparumas stresui. Ne pro šalį būtų įsisavinti būdus, padedančius atsikratyti baimės ir nerimo. Svarbu, kad moteris galėtų įvertinti – realūs yra tie dalykai, dėl kurių ji nerimauja, ar tai viso labo kažkokios psichologinės problemos, dėl kurių ji neleidžia savo vyrui dirbti šeimos ateities labui.
O vyrams reikia ugdytis kitus įgūdžius: sąmoningumą, pragmatiškumą. Išmokti apskaičiuoti riziką. Labai svarbu sukaupti tam tikrą pinigų atsargą, kurią, esant reikalui, galima būtų paleisti į darbą. Pragmatiškumas ir dar kartą pragmatiškumas.
Visa tai galima būtų pavadinti savotiška korekcija, kai moters noras pasilikti dabartyje susiduria su vyro siekiu veržtis į ateitį. Moteris supranta, kad jai irgi teks eiti į ateitį, kitaip jų pora suirs. Vyrui tenka suvokti, kad dabar į ateitį jie eis dviese, tačiau ne taip greitai ir ne taip pašėlusiai, kaip jam norėtųsi. Ir tai normalu.
