Jos visą laiką nepatenkintos savo vyrais. Jos amžinai nesupranta, kodėl joms, tokioms darbščioms, energingoms ir veiklioms, atitenka jokios iniciatyvos nerodantys vyrai. Kodėl štai tos gležnos, išlepusios mergužėlės, kurios apskritai nepritaikytos gyventi mūsų visuomenėje, pasičiumpa sau turtingus ir sėkmingus. Visiškai nedėdamos tam jokių pastangų. Kodėl tos trapios mergaičiukės savo vaikiškais kaprizais pasiekia, kad vyrai dovanoja brangias dovanas, o jums, protingoms, dirbančioms, tenka arti ir už save, ir už vyrą. Kas su jomis negerai?
O aš jums atsakysiu, mielosios mano darbštuolės, teisinguolės ir šiaip gražuolės.
Pradėti tikriausiai vertėtų nuo pasirinkimo.
Moteris „ariu kaip arklys” paprastai visiems aplinkui pateikia savo vyro pasirinkimą būtent kaip PASIRINKIMĄ. Realybėje gi jokio pasirinkimo dažniausiai nebūna, jos giriasi savo geležine valia ir viskuo, ką gali valdyti ir kam gali komanduoti. Stiprus vyras, turintis normalias asmeninės erdvės ribas, išsivysčiusią asmenybę ir savigarbos jausmą, apeis tokią moterį-tanką per kilometrą. Nė vienam normaliam žmogui nesinori, kad per jo Ego kas nors pervažiuotų asfaltą lyginančiu plentvoliu. Dėl to nepasiseka dažniausiai tik mamytės sūneliams, kurie nuo mažens priprato prie tokio elgesio su savimi ir nebegali gyventi be aiškių, griežtų komandų bei nurodymų. Atvirai kalbant, netgi šie kandidatai į mazgotes vis dar turi šansų tapti žmonėmis, turi šiokių tokių vyriškos iniciatyvos užuomazgų. Kurias paskui sutrypia moteris – „ariu kaip arklys”.
Kai ji tai daro? O, tai ištisas menas.
Skaitykite ir mokykitės.
Pirma. Užčiaupkite vyrui burną bet kokia proga. Jam kažkas uždavė klausimą? Pati į jį atsakykite, nelaukdama nė sekundės. Juk vyras gali pasakyti kokią nors kvailystę ir visi pagalvos, kad jūsų vyras – kvailys. Šito negalima leisti jokiais būdais.
Antra. Kaip galima dažniau užduokite jam klausimą „na, kiek gi galima?” Kiek jis dar žais kompiuterinius žaidimus, kiek jis dar voliosis ant sofos, kiek jis dar laiko neieškos darbo, kiek laiko jis dar ruošiasi sėdėti ant sprando (ant mano, mamos, tėčio, dėdės…)? Visi vyrai dievina tokius klausimus, jie tiesiog gyventi be jų negali ir patys nesusiprotės nė piršto pajudinti, neišgirdę iš saviškės šių žodžių.
Trečia. Skųskitės visiems aplinkui, kad jis bejėgis, nieko nesugeba. Papasakokite savo draugėms ir jo draugams, kiek daug dirbate, kaip tempiate visą šeimą, kaip jūsų nemato vaikai, kaip pavargote nuo tokio gyvenimo. Apskritai tokiai karalienei kaip jūs teko visiškai nepelnyti ir be galo sunkūs išbandymai. Ir vyras kažkodėl viso to nevertina ir net nepastebi. Jis gali būti netgi nepatenkintas. Jis apskritai gali netgi kažkokius savo jausmus jausti, kažkokias savo mintis galvoti, įsivaizduojate, koks absurdas?
Vadinkite jį mielais, švelniais vardais, kurie pakels jo savivertę iki debesų. Geriausiai tiks „peliukas”, „mažylis”. „kiškutis” ir panašiai. Darykite tai kaip galima dažniau, ypač jo draugų akivaizdoje. Paskelbkite visam pasauliui, kokio dydžio yra jo savigarba. Dydis neturi reikšmės, tiesa? Juo labiau arkliui. Jam visi per maži atrodo.
Viską planuokite ir kontroliuokite, apskaičiuokite iki menkiausių detalių. Jeigu kažko negalėsite kontroliuoti, nutiks baisus dalykas. Viskas ims klostytis ne taip, kaip JUMS NORISI. Dėl to net nemanykite klausinėti vyro, ko jam pačiam norėtųsi ir kokie jo planai. Visa tai apskritai neturi jokios reikšmės. Juk svarbiausia – tai laimė ir gerovė, o kaip tai pasiekti, žinote tik jūs viena.
Nepamirškite pervažiuoti savo buldozeriu per visą jo šeimą. Būtinai paaiškinkite tam pusgalviui, kad pats jis nieko pasiekti nesugeba. Nes jį pernelyg išlepino mama. Arba kad jo šeima – niekam tikusi, ne taip, kaip jūsiškė.
Vertingiausia, ką galite duoti savo vaikams – papasakoti, koks bevalis skuduras yra jų tėvas. Atkreipkite į šį punktą ypatingą dėmesį.
Neišleiskite niekur jo vieno. Juk akivaizdu, kad jis padarys kažką pasibjaurėtino, dėl to iš anksto užkirskite tam kelią. Nė vienas, net pats menkiausias jūsų pusgalvio impulsas neturi būti realizuotas. Jokių iškylų su draugais ir panašiai. Čiupkite į rankas benzininį pjūklą, jeigu jis nenori pasakyti jums savo telefono slaptažodžio. Jeigu pjūklas nepadės, skubiai skambinkite jo mamai ir skųskitės: jis jums neištikimas, su tuo kovoti turi visa giminė, o dar geriau – visas draugų, giminių ir pažįstamų ratas.
Ir niekada, girdite, niekada nekeiskite savo veido išraiškos! Nes jis dar gali imti ir pamanyti, kad esate gyvas žmogus, o ne totalios kontrolės mechanizmas.
P. S. Jeigu tai perskaitėte ir kilo nedrąsus noras pamėginti tapti „kaprizinga, trapia, gležna mergaičiuke” – jūsų reikalai dar ne visai beviltiški.
