Žmogų naikinantis elgesys

Sunaikinti žmogų galima štai kaip: jį reikia gąsdinti, žeminti, menkinti ir smerkti. Ir daryti tai reikia pastoviai. Tai Hanso Seljė streso teorija – to paties psichologo, kuris atrado psichologinės gynybos reiškinį.

Jeigu kartais pabauginsime, retkarčiais pasmerksime ar sykelį pamėginsime pažeminti, žmogus, žinoma, patirs stresą. Jis pradės gintis arba smogs atgal. Arba pabėgs nuo tų, kurie taip su juo elgiasi. Arba pats juos išvaikys. Žodžiu, jis kažkaip sureaguos, o paskui gyvens toliau. O štai jeigu šitą taktiką naudosime pastoviai, žmogus nustos kovoti. Na, gali, žinoma, retkarčiais padejuoti ar paverkti. Ar pasiskųsti kam nors gyvenimu. Tačiau kovoti jis nustos. Ir neilgai trukus garantuotai susirgs – tai dėsnis. Žmogus galiausiai žus, net jeigu stresas ne toks jau ir stiprus. Esmė ne stiprume, esmė – pastovume, uždarame rate, iš kurio nėra išėjimo. Baugina, smerkia, niekina, menkina – ir taip kiekvieną dieną.

Bauginti galima atleidimu iš darbo arba skyrybomis. Gresiančiu skurdu ar vienatve. Pakanka sukelti žmogui pavojaus jausmą, nerimą ir priversti visą laiką galvoti apie bloga.

Vyras gali laikyti žmoną įtampoje, demonstruodamas susidomėjimą kitomis moterimis. Juokauja, atkreipia į save dėmesį, žaidžia su nervais. Žmona ironiškai žvelgė į vyro elgesį. Neišsidavė. O paskui susirgo. Paslapčia ji bijojo, kad karštai mylimas vyras ją paliks. Nesiliaujanti neištikimybės baimė sukėlė ligą.

Tačiau ne tik baimė. Vyras smerkė viską, ką ji darė. Ji blogai tvarkėsi namuose. Neteisingai rengėsi. Ne tą pirko. Juk visa tai smulkmenos, viso labo lengvi priekaištai. Viso labo kritika ir teisėtos pastabos. Be to, reikia juk kažkaip pažaboti Ego ir nuimti karūną. Dėl to vyras šaipėsi iš žmonos svetimų akyse. Ir lygino ją su kitomis, sėkmingesnėmis ir gražesnėmis. Jaunesnėmis ir patrauklesnėmis.

Tai truko kelis metus. O paskui žmona susirgo, nors regimų priežasčių lyg ir nebuvo. Bet tik regimų. O iš tikrųjų žmona gyveno nuolatinio streso būsenoje ir tas stresas transformavosi į psichosomatiką. Kentėjo patys įvairiausi organai. Moteris šypsojosi, jausdama nesibaigiantį stresą, o nuodingi streso hormonai graužė jos organizmą kaip rūdys graužia metalą.

Aukščiau pateiktas elgesys – tai rūdys, nuodai, ėdantys mūsų organizmą. Galima sakyti, kad vyras nunuodijo savo žmoną.

Ir visa tai vyksta pastoviai, nepastebimai, visi tie nelemti bauginimai, pažeminimai, smerkimai – namuose ir darbe.

Tai – ilgą laiką trunkantis, užslėptas nuodijimas. Tie patys pokyčiai vyko, kai laboratorinėms žiurkėms suleisdavo “blogų” hormonų: pakisdavo antinksčių žievė, išsiliedavo kraujas į skrandžio ir žarnyno gleivinę, suirdavo limfos sistema. Ir su imunitetu prasidėdavo problemos.

Niekas negali gyventi nesibaigiančioje įtampoje, nei laboratorinis gyvūnas, nei žmogus. O žmogui dar ir psichologinė gynyba suyra. Išsisklaido gyvybinė energija. Ir po kurio laiko jis pradeda sirgti. Jis apnuodytas ir bejėgis. Nors iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo nenutiko. Juk ne karas, ne badmetis, niekas jo nesumušė, jis nepatyrė jokio likimo smūgio. Tiesiog suveikė mūsų aprašomas elgesio modelis.

Ir reikia arba pasitraukti iš tokios situacijos, arba keisti ją, jeigu nuo jūsų bent kažkas priklauso.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *