Savo, kaip psichologo praktikoje dažnai susiduriu su moterimis, kurios, tarsi rūpestingos sodininkės, stengiasi užauginti gėlę akmeninėje dykumoje. Jos pasirengusios daryti viską, kad išsaugotų savo santykius, tačiau, deja, jų partneriai neskuba keistis.
Galbūt jums pažįstamas šis jausmas: daug investuojate į santykius, tikėdamiesi, kad vieną dieną mylimas žmogus išskleis žiedus ir ims pagaliau jus džiuginti. Bet vietoj to nuolat girdite: „Aš pasikeisiu, pažadu!“ Ir štai eilinis, dar vienas pažadas išsisklaido ore tarsi rytinis rūkas.
Kodėl mes tai darome?
Mes tikime, kad jei „pataisysime“ partnerį, tai ir pačios pasijausime laimingos. Tačiau visiškai pamirštame, kad neįmanoma pakeisti kito žmogaus, jei jis pats nėra pasiruošęs keistis. Tai tas pats, kaip bandyti priversti gėlę augti ir žydėti šešėlyje, kai ji trokšta saulės šviesos.
Tuo pačiu manome, kad su mumis viskas gerai, mes esame laimingos, nepastebėdamos, kad nesveikai užsiciklinome į partnerį, norą jį kontroliuoti, kad jis darytų tai, ką mes manome esant naudinga ir sveika jam, kad gyventų taip, kaip mes manome esant teisinga.
Skiriame jam savo dėmesį ir laiką, gyvename jo gyvenimu, įsitikinusios, kad mums nereikia psichologinės pagalbos. Pasiūlymai imti lankyti šeimos psichoterapijos kursą ar individualią terapiją atmetami:
Nėra laiko.
Netikiu psichologija ir tuo, kad ji padės.
Nenoriu nešti šiukšlių iš namų.
Ką daryti?
- Mėginti išsaugoti esamą situaciją– santykių pagerėjimo tikimybė minimali. Jėgos kasdien silps, ir tam tikru momentu ateis išsekimas.
- Nutraukti santykius – kartais, kai vienas iš partnerių pradeda keistis, jis supranta, kad nebegali pasilikti destruktyvioje aplinkoje.
- Pagerinti santykius – per asmeninę terapiją vienas iš partnerių gali išmokti sutelkti dėmesį į save ir savo poreikius, nustoti kontroliuoti ir dominuoti, o tai padės sukurti harmoningesnius santykius.
