Išstumti vyrą iš šeimos

Labai dažnai tas pats moters gyvenimo scenarijus perduodamas iš kartos į kartą. Kartais atkartojamas sąmoningai, kartais – pasąmoningai, pačiai moteriai apie tai nieko neįtariant.

Jei tokia moteris ir ateina pas psichologą, tai visai dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, dažnas variantas – pradėjo erzinti santykiai su mama. Tikriausiai aš bloga dukra. Kaltės jausmas, pergyvenimai, psichosomatika, depresija… Kitas variantas – nesiklosto santykiai su vyrais. Ilgam neužsilaiko, visi kažkodėl mane palieka, išeina, meta…

Pats faktas, kad moteris visgi kreipėsi į specialistą, gali reikšti, kad ji pasąmoningai trokšta pakeisti likimą, tik nežino, kas nutiko ir ką daryti. O apie giminės scenarijus pirmą kartą sužino tik psichoterapijos proceso eigoje.

Sąmoningame gi lygmenyje moteris tvirtai įsitikinusi – toks mano likimas, gyventi be vyro – kaip mama ir močiutė. Mūsų giminėje visos moterys turi tokį likimą. Vyrai neužsibūna mūsų namuose… – aiškina man jauna moteris pasmerktosios balsu.

Kodėl gi kartojasi giminės scenarijai tokiose “moteriškose” šeimose. Tai gali lemti:

  • Auklėjimas su labai konkrečiais vyresnės kartos moterų signalais apie vyrišką giminę;
  • Konkretūs pažeidimai mamos ir močiutės asmenybių struktūroje. Abi jos nesugebėjo sukurti santykių su vyrais dėl kokių nors asmenybės sutrikimų – nemokėjimo bendrauti poroje, nesugebėjimo gyventi sąjungoje, problemų su prisirišimais ir priklausomybe, baimės susilieti ar likti vienai.

Panagrinėkime detaliau antrąjį variantą, kadangi pirmasis, kaip taisyklė, tampa būtent antrojo pasekme.

Mūsų minėtų asmenybės sutrikimų turintis žmogus gali pakęsti tik dviejų sąjungą, nes asmens trečiojo pasirodymas reiškia grėsmę likti vienam.

Tokių destruktyvių sąjungų, diadų (mama+vaikas) labai daug mano praktikoje. Be to, trečiojo asmens – vyro – dalyvavimas tokioje sąjungoje neplanuojamas ilgam laikui, galbūt tik pačiai sąjungos pradžiai jo buvimas šeimoje toleruojamas.

Taigi, tokia mama augina dukrą. Viskas tokiame susiliejime mamą patenkina, dukra auga kaip mamos priedėlis, jos jausmai, interesai, troškimai – viskas priderinama ir pritempiama prie mamos troškimų ir lūkesčių. “Ji tokia pati, kaip aš, mes su ja vienodos, tai kaipgi ji be manęs drįsta kažką spręsti ir apskritai gyventi?” – transliuoja mama. Trečiasis asmuo šioje diadoje – trukdis. Tėtis gali “atplėšti” vaiką nuo mamos, kai mažajai bus maždaug 3 metukai, tėtis gali tapti vaiko vedliu į išorinį pasaulį iš vidinio, naminio pasaulio. Dėl to mama tokį pavojingą subjektą ryžtingai išveja iš šeimos.

Mama nė už ką neleis, kad šeima iš diados pavirstų triada, bijodama, kad praras valdžią dukrai ir pasijaus “nereikalinga”. Vyras, santykiuose su tokia moterimi, niekada neatsidurs pirmoje vietoje. Praradęs bet kokią teisę dalyvauti vaikų auklėjime, matydamas, kad jis nesvarbus kaip vyras šitoje “šeimoje”, jis arba pamažu prasigers, nerasdamas išeities, arba išeis iš šeimos pas adekvačią moterį.

Dukra gi užauga turėdama pilną komplektą negatyvių nuostatų vyrų atžvilgiu, paveldėtų iš mamos ir ji išties nesupranta, kaip kurti santykius su vyrais ir net negali suprasti, kuriems galams apskritai to reikia, juk ji su mama – viena visuma, joms ir taip labai gerai gyvenasi.

Paskui moteriška prigimtis paima viršų, mergina ima susitikinėti su vyriškiais, galbūt netgi išteka, pagimdo vaiką. Ir štai čia jos mama supranta, kad ją ką tik išvijo iš puikios sąjungos, kur visas dukters dėmesys anksčiau priklausė tik jai, o dabar atsirado priešas – žentas, užėmęs jos vietą. Prasideda kova dėl dukters sugrąžinimo sau. Skyrybos neišvengiamos, kadangi dukra jau iš pat pradžių buvo mamos priedėlis, visa jos asmenybė priklausė išimtinai mamai, dėl to priešintis mamai neįmanoma. Žentas išvaromas.

Toliau įvykiai gali klostytis dviem variantais.

Pirmasis. Vėl diada: mama+dukra. Mamai – idilija. Dukra neturi galimybės susitvarkyti savo gyvenimo, laikui bėgant didėja susierzinimas mamos atžvilgiu, nepasitenkinimas gyvenimu, prarandamas gyvenimo tikslas ir prasmė. Geriausiu atveju moteris ateis pas psichologą, blogiausiu – taip ir sudegs paskui tokią pat sudegusią mamą.

Antrasis. Jeigu dukra turi vaiką, šeimoje vėl – triada. Ir tada močiutė imasi energingos veiklos, kad sugriautų sąjungą mama-vaikas, pasisavindama sau teisę auklėti anūką. Kaip ir atvejyje su vyru, dukra priešintis nepajėgia. Kad galėtų ramiai jaustis, močiutei labai svarbu sudaryti sąjungą su lengviausiai valdomu ir labiausiai priklausomu šeimos nariu, o anūką kontroliuoti ir valdyti lengviau, nei suaugusią dukterį. Ir jaunos mamos dažniausiai priverstos pasiduoti, susitaikyti su faktu, kad jų vaikus nuo šiol augins labiau patyrusios močiutės. Ji tarsi atiduoda vaiką močiutei kaip išpirką, kad jos pačios taip totaliai nekontroliuotų. Vaikas auga pseudorealybėje, kurioje pažeista hierarchija. Mama turėtų būti jam svarbiausias žmogus, tačiau ji silpna, dėl to viskam vadovauja sena pikta močiutė, kurios asmenybės sutrikimai metams bėgant tik dar labiau stiprėja. Jeigu tai ne anūkas, o anūkė, galima prognozuoti, kad jai lemta pakartoti mamos likimą.

Liūdna, kai vyresnės kartos atstovai, turintys problemų su asmenybe ir psichologine būsena, labai aršiai, be ceremonijų braunasi į jaunos šeimos gyvenimą ir dažniausiai viską sugriauna, užuot padėję vaikams sukurti tvirtą sąjungą ir patiems auginti savus vaikus. Nuo baimės prarasti valdžią ir kontrolę savo jau suaugusiam vaikui, tokios močiutės ir tokie seneliai gelbstisi, ardydami jaunas šeimas.

Nors žvelgiant iš šalies tai gali atrodyti kaip mielas tėviškas/motiniškas rūpestingumas ir pasiaukojimas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *