Kiekvienam žmogui santykiuose svarbu kažkas savo. Vieni mano, kad svarbu pasitikėjimas, kiti – seksualinis suderinamumas. Puiku, kai partneris gali būti ir draugas, ir bendramintis, ir meilužis, ir visiškai suderinamas kasdieniame gyvenime.
Tiesa, net nežinau, ar toks 100% suderinamumas yra įmanomas. Manau, kad kiekvienas žmogus yra teisus, kai nurodo kažką savo – tai, kas yra svarbu būtent jam, nes kiekvienam santykiai atrodo pagal jo asmeninį scenarijų.
Tačiau yra dalykas, kuris vienija visus šiuos kriterijus – emocinis stabilumas, ir tai, mano nuomone, yra vienas iš svarbiausių laimingų santykių aspektų.
Kas yra emocinis stabilumas? Manau, kad kai kalbama apie santykius, dažniausiai į galvą ateina vaizdas, kur partneris yra „adekvatus“ ir jums „viskas gerai“ – tai svarbus momentas.
Bet dabar ne apie tai kalbėsime. Terminas „emocinis stabilumas“ gali turėti įvairių reikšmių. Čia norėčiau jį apibūdinti būtent santykių su savimi prasme – tiksliau sakant, meilės sau aspektu.
Nė vienas žmogus negali suteikti asmenybei begalinio laimės, kol ta asmenybė nesupras, kad gyvenimo laimę ji gali suteikti sau pati. Būtent tai ir yra emocinis stabilumas, kai žmogus ne tik myli save, bet ir priima net savo rimčiausius trūkumus. Berods, kažkurioje E. Frommo knygoje perskaičiau tėviškojo ir motiniškojo sąmoningumo aprašymą. Taigi, motiniškasis sąmoningumas žmogaus viduje (teoriškai) turėtų skambėti maždaug taip:
„Nėra tokio nusižengimo ar nusikaltimo, kuris atimtų iš tavęs mano meilę, mano troškimą, kad būtum laimingas.“
Kai vaikystėje mama tai perduoda vaikui žodžiais, kūno kalba ir elgesiu, mažylis tai įsisavina ir vėliau visa tai transformuojasi į „meilę sau“.
Tačiau būna taip, kad vaikas negauna šio neįkainojamo motinos signalo. Tada, tapęs suaugusiu, jis gali pats išsiugdyti šią savybę, dirbdamas su savo mintimis, išgyvenimais, elgesio modeliais. Čia puikiai padeda psichoterapija, beje, bet koks jos metodas. Kartais tiesiog nėra laiko savarankiškai apmąstyti savo veiksmus ir norus – dabar yra tiek daug įvairios informacijos, pasaulis yra perkrautas, ir žmogus turi kažkaip tai suvokti, apdoroti ir tuo pačiu likti ne tik gyvas, bet ir darbingas. Bet jei kartais atidėti į šalį ateinantį informacijos srautą, pavyzdžiui, nuolatinį užstrigimą socialiniuose tinkluose, tai galima visiškai užsiimti darbu su savimi.
Būtent tada, kai suprantame, kad mūsų gyvenimas priklauso tik nuo mūsų pačių, ateina suvokimas, kad turėsime susidurti su įvairiais uždaviniais ir juos išspręsti – būtent taip pasiekiame emocinę stabilumą.
Tik nereikia įklimpti į perfekcionizmą, kur galima imti manyti, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Svarbu suprasti, kad ne viską gyvenime galima pakeisti.
Labai dažnai žmogus nervinasi dėl to, kad įvyko kokia nors situacija, kurios jis niekaip negali paveikti.
Tokiu būdu, geri santykiai visada prasideda nuo abiejų partnerių emocinės stabilumo – meilės sau ir vienas kitam. Ir jau iš čia seka tie svarbūs dalykai, kurie yra įprasti žmonėms – pasitikėjimas, ištikimybė ir pan.
