Kaip dažnai mes tariame žodį „meilė“? Kaip dažnai sakome, kad mylime? Sutikite, dažnai… Ir kai kalba užeina apie meilę, dauguma kažkodėl mano, kad čia viskas absoliučiai aišku.

O žinote, kaip būna dar? Štai kažkas pasakė, kad myli, ir mes susikuriame tam tikrą vaizdą galvoje, mums kyla tam tikri jausmai, išgyvenimai. Ir kai išgirstame žodį „meilė“, kai jau susikūrėme vaizdą, pradedame žiūrėti į žmogaus elgesį ir nesuprantame, kodėl jis taip elgiasi – juk jo elgesys visiškai nesutampa su tuo, ką jis pasakė. Ir ateina nusivylimas.

Kodėl taip atsitinka? Galbūt viskas yra dėl to, kad kiekvienas iš mūsų į žodį „meilė“ įdeda savo prasmę?

Kaip žinoma, mūsų kalboje yra trys žodžių kategorijos. Pirmoji grupė – akivaizdūs žodžiai, turintys visuotinai pripažintą fiksuotą reikšmę. Pavyzdžiui, stalas, kėdė ir pan.

Antroji grupė – neakivaizdūs žodžiai, bet irgi turintys visuotinai pripažintą fiksuotą reikšmę. Pavyzdžiui, procentas, elektros srovė ir pan.

Trečioji grupė – tai žodžiai, kurie nėra akivaizdūs ir neturi visuotinai pripažintos fiksuotos reikšmės. Prie jų priskiriami žodžiai: pavydas, pagarba, sėkmė ir pan. Tai pačiai kategorijai priskiriamas ir žodis „meilė“, todėl kiekvienas jį tariantis žmogus įdeda į jį savo reikšmę.

Ir, kas ne mažiau svarbu, kaip žmogus supranta šį žodį, taip jis ir elgiasi su tuo, kurį myli. Jei netikite, atlikite paprastą eksperimentą. Suraskite tarp savo pažįstamų tą, kuris mano, kad meilė yra poreikis. Kaip žinoma, poreikis yra daiktavardis, kilęs iš veiksmažodžio „reikėti“. Stebėkite tiriamąjį ir pastebėsite, kad šis žmogus tiesiog vartoją tuos, kuriuos myli. Beje, kaip jūs jausitės, kai toks vartotojas pamils jus pačius?

Ir nepaisant to, kad kiekvienas žmogus supranta žodį „meilė“ savaip, vis dėlto galima pateikti keletą bendrų apibrėžimų. Kiekvienas iš šių apibrėžimų turi savo pasekmes.

Kitaip tariant, kai žmogus supranta meilę tam tikru būdu, kaip jau sakiau, jis ir elgiasi pagal šį supratimą. O jo veiksmai turi tam tikras pasekmes, susijusias su juo pačiu ir tuo, kurį jis myli.

Kokie tai apibrėžimai ir kokios pasekmės iš jų išplaukia?

Pradėkime nuo to, kad jei daugeliui žmonių užduotume klausimą: „Kaip jūs suprantate žodį „meilė“?“, tarp visų kitų atsakymų būtinai išgirstume: „Niekas niekada negalės to apibrėžti“. Kokios yra šio atsakymo pasekmės? Žmogus, kuris taip mano, nepajėgus suvokti, ar jis mylėjo ką nors savo gyvenime ir ar kas nors mylėjo jį. Jis nežino, ar myli savo vaikus ir tėvus. Ir nesužinos tol, kol nesupras, ką būtent jis vadina meile…

Liūdna, tiesa? O juk šis žmogus nuolat vartoja žodį „meilė“. Bet čia yra ir privalumų, jo reikšmę galima interpretuoti pagal situaciją, kitaip tariant, kaip yra naudinga tam tikru momentu, taip ir suprasti. Patogu, tiesa?

Visada atsiras ir tokių, kurie sakys, kad meilė yra jausmas. Tik, kaip rodo praktika, tie, kurie taip galvoja, niekada nebandė suprasti, kas per reiškinys yra jausmas. Yra daugybė šio žodžio apibrėžimų. Ir jie visi maždaug apie tą patį. Man labiausiai patinka apibrėžimas, pagal kurį jausmas – tai vektoriškas išgyvenimas, kuris keičiasi kartu su objektu, į kurį jis nukreiptas.

Skamba šiek tiek sudėtingai, tačiau tiksliai apibūdina esmę. Iš šio apibrėžimo išplaukia, kad jausmas visada pasikeis, kai tik pasikeis žmogus, su kuriuo jis susijęs. Jei manote, kad žmonės niekada nesikeičia, daugiau klausimų jums neturiu, geros dienos, viso geriausio…

O štai priešingu atveju paaiškėja, kad meilė, pirma, priklauso ne nuo jūsų, o nuo kito žmogaus savybių, kurios dar ir nuolat keičiasi, o antra – ji netruks ilgai, kaip tik dėl tos priežasties. Pasikeitė žmogus – pradingo jausmas. Ar norėtumėte taip mylėti?

Kai kurie mano, kad meilė – tai sielos būsena. O kas yra būsena? Televizorius turi dvi būsenas: „įjungta“ ir „išjungta“. Ir abi šios būsenos nepriklauso nuo televizoriaus. Būsenos – tai išgyvenimai, kurių žmogus negali įtakoti. Gaunasi, kad tokia meilė nepriklauso nuo paties „mylinčiojo“. Ar verta tikėti tokiu žmogumi, jei jis prisipažįsta jums meilėje?

Kai kurie mano, kad meilė – tai drugeliai pilve. O kas tada yra įsimylėjimas? O gal tai vienas ir tas pats?

Kai kas pasakys, kad meilė – tai noras duoti žmogui tai, ko jam reikia, nieko už tai nesitikint mainais. Geras apibrėžimas. Bet kuo tada meilė skiriasi nuo gerumo?

Tai vis dėlto, kas yra toji meilė?

Man patinka meilės apibrėžimas, apibūdinantis meilę kaip susidomėjimą bet kokiu kito žmogaus pasireiškimu. Nors tie pasireiškimai visiškai nebūtinai turi patikti ir jums.

Jeigu tai jums nesukelia atgarsio, nieko baisaus, jūs galite sukurti savo meilės apibrėžimą. Tik atkreipkite dėmesį į jo galimas pasekmes.

Galite ir nesusikurti. Tačiau tada niekada nesužinosite, ar mylite ką nors ir ar kas nors myli jus.

.